Metai. Rudens gėrybės

Kristijonas Donelaitis

Metai. Rudens gėrybės

Premjera: 2003 m. kovo 7 d., Lietuvos Nacionalinis dramos teatras
Spektaklio trukmė: 2 val. 30 min.

Kūrėjai

Prodiuseris Teatras Meno Fortas

Spektaklio koprodiuseriai
Europos Teatrų Sąjunga
Teatro di Roma
Budapešto Pavasario festivalis
Teatras-festivalis „Baltijskij dom“
Teatro Nacional S. Joao, Porto
Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros ministerija

Režisierius Eimuntas Nekrošius
Scenografas Marius Nekrošius
Kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva
Kompozitorius Mindaugas Urbaitis
Šviesų dailininkas Audrius Jankauskas

Vaidina
Žemyna Ašmontaitė
Povilas Budrys
Diana Gancevskaitė
Kęstutis Jakštas
Rasa Kulytė
Kristina Mauruševičiūtė
Aušra Pukelytė
Salvijus Trepulis
Vaidas Vilius

Režisieriaus asitentas Romas Treinys, Tauras Čižas
Garso režisierius Viktor Arefjev
Rekvizitininkas Genadij Virkovskij
Technikos koordinatorius Džiugas Vakrinas

Recenzijos

„Metų“ pradžiamokslis
Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį

[…]
Spektaklio erdvė – be konkretaus laiko ir geografijos. Tai lyg savotiškos dirbtuvės, kuriose viską galima čia pat sukurti ir pavaizduoti. Dirbtuvių atmosfera išreikšta spektaklio scenografijoje – šviežiai nuobliuoti mediniai suolai, kėdės, stalas, durys ir plytos lyg atkeliavę iš „Meno forto“ repeticijų salės ir jos prieangių. Visi šie daiktai rutuliojantis veiksmui atliks savotiškas dirbtuvių įrankių funkcijas sceniniams įvaizdžiams kurti. Vienintelis fiksuotas scenovaizdžio objektas – virš aktorių galvų pakibęs sudžiūvusios velėnos kvadratas, tarsi jungiantis žemės grumstą ir dangaus skliautą (dailininkas Marius Nekrošius). […]

Nekrošius renčia savo „Metus“ iš paprasčiausių etiudų, naudojamų kaip tos avanscenos kraštuose išdėliotos plytos. Jie iš Donelaičio poemos vaizdinių srauto padeda formuoti miniatiūrinius siužetus. Pavasariniai – trapūs ir dužūs kaip ta saulėje spindinti stiklo-ledo šukė ar šaltinio srovenimas. Rudeniniai – sunkūs kaip seno žmogaus alsavimas ar dejonės. Kartais įvaizdis sukuriamas vien iš teksto detalės, apibendrinančios scenos visumą. Etiudų kūrimo proceso demonstravimas nėra savitikslis, jis padeda surasti įtikinamą įvaizdžio motyvaciją, aktoriui ištarti Donelaičio hegzametro tekstą kaip savo žodžius. Tam atiduodama ypač daug jėgų ir sceninio laiko. Įvaizdžio kūrimas tampa sunkiu darbu aktoriams ir savotišku nuotykiu žiūrovams. […]
Spektaklio įvaizdžiai lipdomi tarsi iš vaikystės prisiminimų, jie išpurtomi kaip tie pavasarį prie kūno prilipę marškiniai, ir tada pasidaro lengviau kvėpuoti. Bene pirmą kartą Nekrošius sau leidžia kvėpuoti visais plaučiais ir patirti iš to malonumą, nes gražiausios gyvenimo akimirkos, kaip ir pavasario džiaugsmai, greitai baigiasi, rudeniop kvėpuoti darosi sunkiau, pradeda diegti širdį… […]
Šiame gamtos ir žmogaus transformacijų įelektrintame lauke gimsta pagrindinė spektaklio istorija. Tai Kūrėjo likimo drama, kurią įkūnija aktoriaus Salvijaus Trepulio kuriamo jauno protagonisto-pasakotojo paveikslas. Jam kurti panaudoti paties Donelaičio biografijos faktai. Ne tik lietuviškas raštas, bet ir kunigystė, parapijos orkestro subūrimas, bažnyčios statyba, domėjimasis teleskopais ir net stiklų šlifavimas, – visa tai tampa autentiška įvaizdžio medžiaga. Todėl S. Trepulio personažas nėra aiškiai įvardytas – jis yra ir mokytojas, ir kunigas, ir kūrėjas. Jis suburia ir gano, gydo ir moko savo mažą bendruomenę kaip išblaškytas aveles. Rūpinasi kiekvienu kaip savo vaiku ir žvelgia į kiekvieną kaip į savo kūrinį. Daro tai iš pašaukimo ir su įkvėpimu, kuris jam suteikia džiaugsmo ir skausmo, šviesiausių akimirkų ir nusivylimo kartėlio. […]
Rudens įžangoje skausmingas, užspaudžiantis gerklę monologas paliekant namus ir atsisveikinant su saulele, kuri „atsitraukdama ritas“, peraugs į antrąjį „skauda!“. Jis prasiverš spektaklio finale, kai herojaus suburtas pučiamųjų orkestrėlis iš suplėšytų jo knygos puslapių bandys išgauti primityvią muzikinę natą. Ir jis, surikęs iš skausmo, kūnu užguls avanscenos krašto link stumiamą knygą. Tada skaudės dėl išdraskyto kaip tos knygos lapai gyvenimo. Skaudės ir dėl praėjusios jaunystės, gražiausių gyvenimo metų, kurie, kaip tos ant juodos „mirties staltiesės“ kalamos pliauskelės, pabirs nuo stipraus truktelėjimo…
[…]
Audronis Liuga, „Metų pradžiamokslis. Eimuntas Nekrošius interpretuoja Donelaitį“, 7 meno dienos Nr. 559, 2003 m.

KAIP DONELAIČIO BŪRAI NEKROŠIAUS TEATRĄ DARĖ

Kelios mintys po spektaklio „Pradžia. K.Donelaitis. Metai“ premjeros
[…]
Nekrošiaus ištikimybė savo teatro kalbai ir pasaulio pažinimo būdui yra stulbinanti. Po „Metų“ parėjęs namo gali pusę nakties skaityti minėtą knygą ir nesurasti jokio prieštaravimo ar netikėtumo. Teatras, kaip erdvė tarp žodžių ir veiksmo, dabar atrodo nekvestionuojama aksioma, tarsi prieš porą metų ji nė nebuvo laikoma kone erezija. […]
Ledui atitirpti užtenka vienos išilgai scenos numestos lentos, gandrams parskristi – ištemptų baltų tviskančių šlapių paklodžių, potvyniui – dviejų suolų ir per kelias minutes „sukalto“ liepto (visa kita garsais ir plastika sukuria aktoriai), naujai bažnyčiai statyti – sūpynių ir kelių raudonų plytų, nesibaigiančiai pavasario drėgmei – šlapio švarko ant kūno, nuotakai išsirinkti – paprasto aptvaro ir po apykakle paslėpto nuometo išrinktajai, nusivylusiam ar pavargusiam žmogui paremti – lyg iš S.Dali paveikslų atkeliavusių kelių stambių ir smulkesnių pagaliukų. Paprasčiausia virvė viso spektaklio metu gali „reinkarnuotis“ bent keturis kartus: nuo krūties iki žaibo. Tai maksimaliai mobilus teatras: kiekvienas aktorius bei daiktas, esantis scenoje, gali tapti bet kuo kitu, taip pat garsai ar spalvos gali pakeisti metų laikus ar žmonių būsenas.
[…]
Vadinamoji pirmapradė materija Nekrošiaus spektakliuose bene nuo pat pradžių buvo vienas iš veiksmo (tiek išorinio, tiek vidinio) variklių. […] „Metuose“ ši materija visų pirma egzistuoja kaip kasdieniai būrų buities reliktai. Vėliau viskas – vinys, pagaliukai, virvės, degtukai, plytos, akmenys – sumetami į vieną puodą, kad nebūtų pernelyg sureikšminami, mistifikuojami ar pavadinti alchemiko elementais.
Tačiau jie gali būti ir sakralizuojami: Salvijaus Trepulio Pasakotojas-Kūrėjas iš popieriaus skiaučių surenka Knygą. Ir vis dėlto materija (popierius) spektaklyje svarbesnė, negu joje įrašyti Donelaičio žodžiai. Žodžių materiali, vizuali ir garsinė išraiška kur kas svarbesnė, negu ištarta paraidžiui. […]

O patys būrai, kuriuos vaidina Žemyna Ašmontaitė, Povilas Budrys, Diana Gancevskaitė, Kęstutis Jakštas, Rasa Kulytė, Kristina Mauruševičiūtė, Aušra Pukelytė ir Vaidas Vilius, gyvena ir veikia kaip neatsiejama gamtos vyksmo dalis. Prisitaikydami prie savo žemės ritmo, jie gali žaisti, mylėti, krėsti šunybes, persivalgyti, būti jautrūs ir žiaurūs, sušalti, prisigerti, žodžiu, daryti tai, kas neiškrinta iš didžiojo ciklo. „Metuose“ istorija nebesusieta su vienu ar kitu žmogumi. Net ir santūrus S.Trepulio Pasakotojas-Kūrėjas yra greičiau mažųjų žmogučių ganytojas, perkeliantis juos per upę, nuplaunantis savo drabužiu grindis po jų kojomis, tarsi už juos visus individualiai išgyvenantis visas metų (sielos) darganas, tylos minutes, apatijas, įkvėpimą, kūrybos kančias. Gamtos stichija keičiantis metų laikams Nekrošiui šįkart yra nelyginant universalizuota sielos istorija, per kasdienius veiksmus patirianti visą gyvenimo skonį ir spalvas. Galbūt todėl tai bene vienas šviesiausių Nekrošiaus spektaklių, kuriame ir niūrios minutės bei košmarai ateina ir praeina tai pat natūraliai kaip pavasario lietus. Istorija nebėra individuali, nepakartojama, o atvirkščiai – nuolatinė, neišvengiamai ir didingai besikartojanti. Savotiškai monumentali, kaip tas virš būrų galvos kabantis smilgomis apaugęs, lyg nuo velėnos atplėštas apskritimas, kuriame kadaise dievas pirštu prabedė skylę. Ne tik tam, kad būrai jį geriau matytų, bet ir kad dažniau keltų akis nuo žemės bei molio (argi ne to norėjo Donelaitis?).

Gabija Gruodytė, „Kaip Donelaičio būrai Nekrošiaus teatrą darė. Kelios mintys po spektaklio Pradžia. K. Donelaitis. Metai premjeros“, Literatūra ir menas Nr. 2942, 2003 m.

Galerija