Faustas

Johann Wolfgang von Goethe

Faustas

3 dalių spektaklis
Iš vokiečių k. vertė Leonas Švedas

Premjera: 2006 m. spalio 26 d., Lietuvos Nacionalinis dramos teatras, Vilnius
Spektaklio trukmė: 4 val.

Vaidina

Prodiuseris Teatras Meno Fortas

Spektaklio koprodiuseriai
Emilia Romagna Teatro
Theatre de la Place, Liege
Teatras-festivalis „Baltijskij dom“
Lietuvos nacionalinis dramos teatras
Aldo Miguel Grompone
Spektaklio pastatymą rėmė Lietuvos kultūros ministerija

Režisierius Eimuntas Nekrošius
Scenografas Marius Nekoršius
Kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva
Kompozitorius Faustas Latėnas
Šviesų dailininkas Džiugas Vakrinas

Faustas Vladas Bagdonas
Mefistofelis Salvijus Trepulis
Margarita (Gretchen) Elžbieta Latėnaitė
Viešpats, Vagneris Povilas Budrys
Dvasia, Šuo Vaidas Vilius
Valentinas Kęstutis Jakštas
Dvasios
Diana Gancevskaitė
Gabrielia Kuodytė
Viktorija Streiča
Margarita Žiemelytė
Vladimiras Dorondovas
Viačeslav Lukjanov

Režisieriaus asistentas Tauras Čižas
Garso režisierius Arvydas Dūkšta
Rekvizitininkas Genadij Virkovskij, Vladimir Frolov
Technikos koordinatorius Džiugas Vakrinas

Recenzijos

Fausto misterija
Eimunto Nekrošiaus „Faustas“

[…]
Nekrošiaus „Faustas“, sakyčiau, artimesnis tam, ką apie savo kūrinius kalbėjo Goethe: „Tai kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno“. Spektaklis išties yra arčiau režisieriaus kūno ir, regis, kvėpuoja jo dvasia. Geriausiai ją atliepia „Fausto“ Paskyrimas, nė karto spektaklyje nesuskambantis, bet tarsi sklandantis ore ir Fausto paveikslą persmelkiantis ilgesinga nuotaika. Faustas – amžinas klajūnas su siela, plėšoma į dvi dalis: trokštantis patirti gamtos pilnatvę, tačiau pasmerktas vienatvei. Klajonės motyvas – bene svarbiausias spektaklio įvaizdis. Jis sujungia per visas tris spektaklio dalis pabirusius ženklus ir tarsi sufleruoja Fausto – kaip žmogaus ir kūrėjo – pasmerktumo paslaptį: jis klaidžios tol, kol gyvas bus. Tol, kol, kaip spektaklyje, kantriai ir vienodai tarsi visatos ašį suks rąsto svertą Dievas ir nerūpestingai į aplinkui skriejančius dangaus kūnus savadarbe šaudykle taikys Mefistofelis…

Pirmoji spektaklio scena, Prologas danguje, – ne tik veiksmo kvintesencija; tai tos stabilios daiktų padėties modelis, kuris „Faustui“ suteikia ir žemiškumo, paprastumo, ir pakylėja iki simbolinių aukštumų. Čia įžvelgi pirmuosius spektaklio sluoksnius: gėrio ir blogio, dangaus ir pragaro, tvirtumo ir trapumo nedalomą vienovę, kuri iš tikrųjų yra tik besikeičiantis kūrimo ir griovimo, atsiradimo ir išnykimo cikliškumas. Tarsi viskas būtų daroma žmogaus rankomis, tarsi jis pats, braukdamas prakaitą, judintų žemę.
[…]
Ne taip sunku rasti Goethe’s „Fauste“ tuos poemos sakinius ar metaforas, kurie tapo grafiškais, bet talpiais ir emociškai paveikiais pirmų dviejų spektaklio dalių vaizdiniais. Svarbiau tai, kad jie, žymėdami žodžio ir minties kelią veiksmo link, suskamba kaip išraiška ieškančios, kenčiančios ir kuriančios sielos, besišaukiančios dvasių pagalbos numalšinti nežinios ir aklavietės tamsumą. Neatsitiktinai tokiam Faustui nereikalingos paralelinės siužeto linijos, konkrečios veiksmo vietos ar atjauninantis gėrimas. Jis trokšta patirti „gamtą“ toks, koks yra. Gal todėl jis ir Mefistofelį sutinka tarsi ilgai laukęs, o Margaritą-Gretchen mato tokią, apie kokią vis svajojo; spektaklis „sudėliotas“ taip, kad didžiąją jo dalį ruošęsis sutarčiai-parašui, visu savo kūnu ir siela troškęs šėtono pagalbos, naują potyrį Faustas išgyvena tik akimirką – palytėtas Gretės beprotybės.

Antra vertus, būtent tokiai nerimstančiai sielai negaili režisierius švelnumo, supratimo šypsnio ar ironijos. Faustas kviečiasi Žemės (Veiklos) dvasią, o pasirodo nedidukas žmogeliukas, mojuojantis didžiule vėliava ir besijuokiantis Faustui į akis. […] Atrodo, kad kiek Faustas turi tuštybės, tiek Mefistofelis ir jo tarnas ją pašiepia, parodijuoja – apverčia aukštyn kojomis Fausto lūkesčius ir jo išmąstytoms sąvokoms bei kategorijoms suteikia žemiškai materialius ir paprastus pavidalus. Sakytum, mėgaujasi jo kančia, kad netrukus parodytų, koks iš tikrųjų gali būti skausmas, vienatvė, netektis.

Rasa Vasinauskaitė, „Fausto misterija. Eimunto Nekrošiaus Faustas“, 7 meno dienos Nr. 734, 2006 m.

PRADŽIOJE BUVO, BUS, TEBŪNA…

[…]
Sunku būtų įsivaizduoti, kad Eimuntas Nekrošius, ėmęsis „Fausto“, Goethe’s siūlomu būdu scenoje tvarkytųsi su dangumi ir pragaru, tikrove ir iliuzija. Saulę, žemę su visais vandenynais, granitais ir perkūnais suka suplukęs, suprakaitavęs Viešpats (Povilas Budrys). Jis yra apčiuopiamai, jusliškai tikras kiekvieno raumens krustelėjimu. Realus yra judesys, darbas ir pats judintojas, taip pat judinimo įrankis – aiškiai savadarbis, patogus rankai ir pečiui medinis stulpas. Todėl tai, kas šitaip įsukama, tuo momentu neturi net teatrinio tikroviškumo, nekalbant apie kokį nors „rimtesnį“. Kupiname fizinio konkretumo „čia ir dabar“ nėra nei saulės, nei žemių, nei granitų – didžiosios materijos negimsta iš sceninio daikto medžiagiškumo. Yra aiški plastinė metafora, daugiau ar mažiau kurianti dramaturginio ir režisūrinio teksto santykius. Metanti į spektaklio suvokėjų sąmones tvirtą lyną, kad galėtų kabintis asociacijų tinklas, gaudantis prasmes, formuojantis kitus spektaklio matmenis. Rodos, toks šįkart yra meninio pasaulio dėsnis: viskas yra tai, kas yra; yra tam, kad rodytų kelią minčiai. […]

„Fausto“ žmonės – kūniškos žmonijos atminties ženklai. Pats filosofas, teologas, medikas ir magas turi keletą jokiomis patirtimis neišplaunamų žymių – į priekį ištiestos rankos piešia pažinimo bergždumo, švietimo tamsos, egzistencinio paklydimo hieroglifą. Užriesta į save ranka – mokslo instrumentarijus, monumentaliai sustingęs korpusas, kiekvienas judesys – tarsi per jėgą stumiant savo kūną erdvėje. Šis Vlado Bagdono kuriamas pavidalas galėtų priminti jo Otelą, bet Fausto skulptūriškumas kupinas vidinio gaivališkumo, tikros jėgos. Fausto kūnas dėl atsisakytos jo giminystės su žeme atrodo tuščiavidurė abstrakcija. Ne veltui spektaklyje nėra jaunystės eliksyro gamybos ir gėrimo scenos, išgerta vandens stiklinė pripildė Faustą kažko priešingo dar nepavargusioms galioms.

Tuo tarpu Margarita-Gretchen įkūnija kitą paradoksą. Jos plastika – organiškų, bet abstraktesnių linijų – braižo spektaklio erdvėje lūžtančią, dužią, aštrią, kartu trapiai lanksčią būtybę ant savo ne tik moteriškos, bet ir žmogiškos savasties slenksčio. Aktorė kone tobulai tveria tokią Margaritą, kurioje dar labai daug „priešžmogiškumo“: ji be galo jutimiška, „liečianti“ pasaulį aiškiaregiais instinktais. Uodžianti, kandanti, graužianti mylimojo nagus.

Margaritos ir Fausto susitikimas, nors ir paženklintas aštroka ironija, negalėjo nesibaigti tragiškai. Tragedijos esmė – giliau už žodžius ir idėjas, ji nuo pat pradžių duota su kūnais. Meilės ženklas čia – tik punktyrinis. Kaip ir mirties, tik šis piešiamas kita spalva.

Ne ką plonesniais teptukais, nors ne tokiomis „svarbiomis“ spalvomis išraitomas nerangus, tarsi beformis Mefistofelis, baltai šviečiantis brūkšnys be jokio dekoro – Viešpats, įmantrus besijuokiančios rankos išdrebintas Povilo Budrio Vagneris. Juodu tušu ir keliais plakatinės plunksnos brūkšniais – pulkas dvasių, varnų, žiurkių, miestelėnų. Dar keliais horizontaliais brūkšniais scenoje brėžiama kardiograma-pragaras-jūra, tokiais pat – tarsi musė įkyrios elektrinės „pažinimo“ lemputės voratinklis. Švelnesniu brūkšniu – medžių šakų grafika. Bronzine folija užlipintas kūginis miestas.

Vlada Kalpokaitė, „Pradžioje buvo, bus, tebūna…“, Literatūra ir menas Nr. 3121, 2006 m.

Galerija