Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“
Reikšdamas padėką visiems, kuriuos pažinau šios istorijos metu
„nes tiesos neįmanoma iš niekur gauti, ją galima tik sukurti, kaip sakė Proustas, – žingsnis po žingsnio, iki galo, iki rašytojas pats turi tapti kurdamas tekstą, – o tai, žinoma, nėra savaiminis reiškinys“
Merabas Mamardašvilis
Pirmiausia pamačiau katilą… Jį parodė Eimuntas Nekrošius, vieną saulėtą gegužės dieną pakvietęs į dar remontuojamą „Meno forto“ salę. Katilas iš ketaus riogsojo užverstas salės kampe. Šalia ant palangės gulėjo pagaliukas. Nekrošius užsirūkė ir tarė: „Tokia bus Makbeto istorija… iš katilo ir pagaliuko… spąstai, į kuriuos žmogus įkišo ranką…“. Ir po trumpos pauzės klausiamai pridūrė: „primityvu, ar ne…“
[…]
__________
Nuo pat „Makbeto“ repeticijų pradžios Eimuntas Nekrošius galvojo, kaip perteikti Birnamo girią, pajudančia finale prieš Makbetą. Norėjo tai padaryti kuo paprasčiau. Svarstė, gal Birnamo giria galėtų tapti žiūrovas… Bet kaip tai padaryti? Kaip pasiekti, kad žiūrovas tai pajustų? Tam netinka jokie išbandyti triukai, tiesmukiškos žiūrovo provokacijos. Iš čia kilo ribos klausimas, svarbus visam Nekrošiaus „Makbeto“ sprendimui. Riba tarp scenos ir žiūrovų salės… Žmogus ant ribos… Riba tarp grubumo ir trapumo… tarp skirtingų gamtos stichijų… tarp aktoriaus, jo gyvenimiškos patirties ir personažo, tarp gyvenimo ir teatro… Šią ribą, manau, Nekrošius apčiuopė „Hamlete“, ir dabar, statant „Makbetą“, jam rūpėjo ją dar labiau išryškinti, arba, režisieriaus žodžiais tariant, – „išsemti“, – bet jau kitokiom priemonėm. Jas apibūdina ne kartą „Makbeto“ repeticijų metu ištarta režisieriaus frazė: „noriu grįžti prie teatro paprastumo…“
[…]
Repetuojant spektaklį, Nekrošiui svarbu turėti, anot jo, – „tikslią kryptį“. Tai ne koncepcija, kurią galima papasakoti. Ir ne režisūrinės raiškos būdai, kurie repeticijų procese gali keistis. Iš pradžių Nekrošius pasižymi kryptį, kaip dailininkas keliais ryškiais štrichais būsimo paveikslo eskizą. Apibrėžia ir įvardina veiksmo erdvę ir vietą. Po truputį ryškėja būsimos drobės kontūrai… Kai ką Nekrošius „pasiima“ iš savo „sandėliuko“, kuriame sukaupti ankstesnius spektaklius repetuojant atrasti, bet nepanaudoti režisūrinės raiškos būdai. Naujus sufleruoja pjesės tekstas. Pavyzdžiui, medeliai, kuriuos iš karo atneša Makbetas ir Bankas – tarytum sukurti iš vienos Shakespear‘o eilutės, kuria Bankas (o spektaklyje Makbetas) kreipiasi į laumes „jūs žinote, kuriam grūdeliui skirta gyvent ir augt, kuriam sunykti žemėj…“
Nekrošiaus teatre „tiksli kryptis“ neatsiranda iš kažkur, o yra sukuriama, žingsnis po žingsnio, iki galo išnaudojant visus turimus resursus, – intuiciją, gyvenimo pažinimą, profesinę ir intelektualinę patirtį, fizines jėgas… Visi režisūriniai „Makbeto“ sprendimai yra pagrįsti tokiais resursais. Nėra nei vienos šiaip efektingos metaforos. O svarbiausiose spektaklio scenose „tiksli kryptis“ patikėta motyvuoti patiems aktoriams, pasitikint jų gyvenimiška ir profesine patirtimi. Bet tai įvyko ne iškart, ir pačiam Nekrošiui tapo išbandymu, kaip ir jo apsisprendimas „dirbti švariai, nepasikliaujant jokiom pagalbinėm priemonėm“…
[…]
Iš pokalbio su Eimuntu Nekrošium lapkritį:
„Galvoju apie „Makbeto“ finalą… Bus įnešamas įkaitintas mufelis, jis išnirs iš tamsos, lėtai girgždėdamos atsidarys metalinės durelės, už jų atsivers deganti pekla, tūkstantis laipsnių temperatūros… Makbetas suvokia, jog tai jau viskas… Jis lieka vienas ir ilgai ruošiasi galvos nukirtimui. Kaip Makbetas ruošiasi mirčiai? Ar dreba, bijo? Ar herojiškai? Manau, kad ne. Juk Makbetas nebuvo bailys. Ir jis nebuvo herojus tradicine prasme. Manau, jog čia turėtų išryškėti visos gražiausios žmogaus savybės. Makbetas ruošiasi giljotinai lėtai – užsisagsto visas sagas iki paskutinės, kuri veržia kaklą, nusiskuta sprandą… Jis sutinka mirtį vyriškai ir žmogiškai.“
[…]
_________
Likimo tema jau buvo aiški, – trys žavios laumės su kiekviena repeticija darėsi vis valdingesnės… Dabar Nekrošius sprendė du pagrindinius galvosūkius: kaip parodyti žmoguje gimstančią pagundą peržengti ribą ir negalėjimą to padaryti? O kai riba peržengta, – kaip išreikšti jo kančią, kuria virsta visas žmogaus gyvenimas? Nes likimo bausmė negali būti tokia baisi, kaip žmogaus akistata su pačiu savimi…
Archaišką, primityvų paprastumą papildė Makbeto vidinio pasaulio projekcija, kuriai perteikti Nekrošiui prireikė papildomų išraiškos priemonių. Taip gimė Makbeto regėjimų sistema, tarsi sudėtinga muzikinių leitmotyvų plėtotė. Per repeticijas ji būdavo kuriama ir užrašoma būtent kaip muzikinė partitūra…
Vis dėl to Nekrošius įsivaizdavo Makbetą kaip personažą, kurio neįmanoma suvaidinti, nes jo manymu – Makbetas nėra vaidmuo, o likimas, kurį reikia išgyventi. Ir suvokė, jog be to negali būti veiksmingos jokios teatrinės priemonės…
[…]
Iš „Makbeto“ repeticijos:
EIMUNTAS NEKROŠIUS: „Kostai, dabar tu turi tapti lyderiu, kaip paukščių virtinės vedliu…“
KOSTAS SMORIGINAS: „Eimi, aš suprantu, bet yra ansamblis, aš bijau jį suardyti, ir negaliu griauti mizanscenų, kažką daryti savaip – tai mane riboja…“
EIMUNTAS NEKROŠIUS: „Čia kaip oktava – aštuoni balti ir penki juodi klavišai, ir tu esi laisvas sukurti savo melodiją…“
Pasižadėjęs nužudyti, Makbetas klupdamas, šnabždėdamas maldą eina prie avanscenos, ir, balansuodamas ant jos krašto, ištiesęs ranką ištaria: „Viską, ką gali žmogus, aš padarysiu…“ Tai ir Makbeto vaidmens Nekrošiaus spektaklyje kūrimo kelias.
Galvodamas apie „Makbeto“ kūrybinę grupę ir visą, beveik metus trukusį, repeticijų procesą, užduodu sau klausimą, – kodėl dirbant su Nekrošiumi išryškėja gražiausios žmonių savybės? Kodėl su juo dirbdami jauni aktoriai subręsta, o vyresnieji – tarsi atjaunėja? Atsakymas būtų paprastas – Nekrošiaus repeticijose vyrauja tokia kūrybinė įtampa ir azartas, kad jiems tiesiog neįmanoma atsispirti. Azartą įkvepia pats režisierius, siūlydamas aibes meninių sprendimų, kuriuos čia pat aktoriai bando įgyvendinti ir fantazuodami patys juos koreguoja… Bet tai tik viena atsakymo pusė. Yra ir kita, apie kurią nekalbama, nes ji nėra efektinga ir išvaizdi. Tai „juodas“ ir kartais neįmanomai sunkus darbas. Kažkuriame interviu Nekrošius savo repeticiją palygino su darbu šachtoje… Tai ne metafora. Be visų nusileidimo į šią šachtą negimsta Nekrošiaus spektaklis. Yra režisierių, kurie didžiuojasi savo darbo krūviu, dažniausiai jį pervertindami. Nekrošius kankinasi, kad negali dirbti kitaip… Tačiau tik taip po žeme atrandami turtai, kuriais galima pasidalinti su kitais…
[…]
EIMUNTAS NEKROŠIUS: „Ką mes renkamės, – ar herojišką Makbeto iššūkį dangui, ar žmogišką savo silpnumo suvokimą? Vis dėl to žmogus per mažas, per silpnas prieš dangų… Ir jis nori dalintis atsakomybe… Man, žvelgiant iš žiūrovo pozicijos, žmogus šioje scenoje turi atrodyti simpatiškas… Simpatiškas jo neapsisprendimas, negalėjimas nužudyti… Aš turiu suprasti, kad žmogus negali nužudyti ir ruošdamas paskutinę vakarienę draugui naiviai galvoja, jog atsakomybę dalinasi su kitu – su atspindžiu…“
Veidrodis Makbeto rankoje – ne tik metafora, ne tik scenos erdvės suvaldymas ir aktoriaus vaidybos sistemą sukurianti priemonė vienoje sudėtingiausių spektaklio scenų, bet ir apsisprendimas – kas yra Makbetas.
[…]
Audronis Liuga, „Du ar trys dalykai, kuriuos žinau apie Eimunto Nekrošiaus „Makbetą“, Lietuvos teatras, 1998 ruduo – 1999 žiema.
Likimas lemia prašyti pasigailėjimo
„Miserere“ – „Pasigailėkit“ – „Makbeto“ finale gieda visi, kas liko scenoje. Laumės, kariai, žmogžudžiai ir nužudytieji. Ką tik jų akivaizdoje buvo nubaustas Makbetas. Likimas jam lėmė netekti galvos. Ji – kas gi, jei ne ji, kurioje kilo tiek kruvinų idėjų, – dar rūksta dideliame katile.
„Miserere“ pirmoji užgieda Viktorijos Kuodytės žaismingiausioji laumė. Jos aukštam sopranui pritaria Gabrielės Kuodytės laumė. Nužudytasis Bankas. Kareivis. Jie visi turi už ką prašyti pasigailėjimo. Tai Eimunto Nekrošiaus „Makbeto“ finalo pradžia. Po to pasigailėjimo prašančiųjų būrį režisierius praplečia iki begalybės – užtat svarbu, kokią istoriją jis parodė šiame savo spektaklyje.
Ta istorija prasidėjo visiškai negrėsmingai. Be kritulių. Tiesiog trys padykusios laumės su velnio katilu ant strėnų dairėsi naujo herojaus pranašystėms. Kas taps jų – likimo – žaislu dabar? Kieno gyvenimą jos provokuos kikendamos, paikiodamos ir tarsi atsiprašinėdamos, kadangi jos pačios yra kažkieno žaislai?
Tačiau spektaklyje nuolat veikia dvi nelaimės nuojautą keliančios švytuoklės – keturkampiai rąstai ant storų virvių. Laumėms suptis, ugniai švystelėti, Bankui prieš mirtį įskrieti, Makbetui po mirties įsikniaubti […].
Taip ir derės per visą spektaklį tos dvi intonacijos – šelmiška it stebuklinėje pasakoje ir karštligiška it negandos prieangyje. Tarsi režisierius norėtų išdykėlių teikiamu atokvėpiu išsklaidyti visais laikais „Makbeto“ statytojus persekiojančius piktus kerus.
Kosto Smorigino Makbetas į laumių pranašystes dėl savo karaliavimo dar reaguoja juokdamasis, o Dalios Storyk Ledi Makbet jau rengiasi šuoliui grobio link it plėšrus žvėris. Tačiau tuos šuolius darys ne ji, ir Makbetas jos rankose – kūdikis, kurį ji pastato ant kojų. Nemažai prasmių telpa šioje poroje. Netrukus jie – tarytum vienas žmogus, du tos pačios asmenybės pradai: abejojantis ir skatinantis. Vaikai, žaidžiantys tą patį pavojingą žaidimą ir pakaitomis dengiantis vienas kitam akis ir burnas. Vieniši meilužiai, pasimetę klaikiame pasaulyje.
Beveik keturias valandas trunkančio spektaklio trys veiksmai turi aiškias neskubiai plėtojamas temas. Pirmajame veiksme pasirenkama – ir herojus, ir jo gyvenimo kelias, antrajame – pasiryžtama ir žudoma, trečiajame pelnomas atpildas. Tai ir trys Makbeto metamorfozės. Nuo garbingo, narsaus ir draugiško kario pirmajame veiksme iki beveik ligonio, sunkiai žengiančio žmogžudystėn bei kliedinčio antrajame veiksme ir nebesustabdomo, valdančio ciniko trečiajame. Tokiam ir įvykdoma egzekucija.
Eimunto Nekrošiaus režisuotas „Makbetas“ atrodo kaip choreografinė muzikinė drama.
Kiekvieno vaidmens plastika, kiekvienas judesys bet kuriame scenos taške, aktoriaus ar daikto buvimas, kiekvienas garsas – muzikinė frazė, bildesys, trenksmas, alsavimas – priklauso griežtam ir švariam režisieriaus piešiniui. Tas piešinys gyvas, nevaržantis nei aktoriaus, nei suvokėjo. Kitas dalykas, kad gali nespėti paskui režisieriaus mintį, nes kiekviena akimirka sklidina tegul ir lėto, bet intensyvaus vyksmo.
Žodžiai. Jų šįkart nemažai, nors W. Shakesper‘as prirašė gal dešimteriopai daugiau. Jis turbūt neįsivaizdavo, kiek daug galima pasakyti vaizdu. Štai medžiai Banko (Vidas Petkevičius) ir Makbeto kuprinėse (Bankas laumėms: „Jūs galit amžių pasėlin įžvelgti/ Ir žinote, kuriam grūdeliui skirta/ Gyvent ir augt, kuriam sunykti žemėj, -/ Tai atsakykit man…“). Vėliau nužudyto Banko šmėkla Makbeto karališkoje puotoje ir bus tas pats medis Banko kuprinėje. Štai akmenų kruša iš keturių metalo karstų padangėse. Štai atspindžiai veidrodžiuose: pranykstančio Dunkano, kraupų sumanymą serginčios ledi Makbet, durklo, save įkalbinėjančio žudyti Makbetą… O kiek veidrodžių pirmajame veiksme suskaldė įsišėlusios laumės?
[…]
Finalas. Kai rūkstančio katilo akivaizdoje pasigailėjimo paprašo visi dar neišžudyti „Makbeto“ herojai, Fausto Latėno muzika akimirkai nutyla. Bet netrukus ji tęsiasi dar intensyvesnė, o prožektoriai apšviečia publiką. Melskimės už save. Makbeto pamoka liečia visus.
[…]
Rūta Oginskaitė, „Likimas lemia prašyti pasigailėjimo“, Mūzų malūnas Nr. 4 (376), 1999 m.
Absurdiškas Makbeto reliktas
Svarbus teatro tekstas pranešamas tik energijos vėju, kuris švilpauja gilumoje. Šis energijų sūkurys įtraukia netaupydamas didžiojo vaizduotės meistro, lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus, talento, kuris suvienija nuovargį, koncentraciją bei jo aktorių plastiką scenoje.
Visa tai pasirodo beveik keturių valandų „Makbete“, kuris buvo pristatytas Duse teatre projekto „Tarptautiniai keliai“ uždaryme ir kurį pilnas jaunų veidų parteris po ilgos įtampos ir tylos pasveikino nuoširdžiais aplodismentais.
Eimuntas Nekrošius mus pripratina prie stebuklo. Užtektų tik prisiminti gedulingus, barbariškus ledo ir ugnies „Hamleto“ fragmentus, kurie mus įtraukė į Eimunto Nekrošiaus Šekspyro veikalų virtinę […]. Kiekvieną sykį Eimuntas Nekrošius palieka erdvės dar vienai meditacijai, dar vienam naujam stulbinančiam suvokimui.
Šiame spektaklyje vidinis Makbeto bei jo kraujuotos karūnos veiksmas matomas, apmąstomas bei sapnuojamas tarytum tamsiame veidrodyje – tai tamsaus individo, priversto sunykti tarp tamsių jėgų, tragedija. Esenciali scenos tuštuma „Makbete“ dar ryškesnė, nei kituose Eimunto Nekrošiaus sagos spektakliuose. Tampa aišku, jog taip ją suvokia individas, konkrečios simbolikos svorio pastūmėtas veiksmui: ritmiškai besisupantys kvadratiniai medžių kamienai, kirvio kapojančio malkas, dūžiai, primenantys besiskleidžiančią mirtį, akmenų griūtis, riedanti scenoje prie pat Makbeto lyg artėjanti katastrofa.
Žmogus-medis – vegetalus Makbetas spektaklio pradžioje pasirodo lyg neįmanoma unikali harmonija ir pamažu artėja prie savo vizijų bei iškreiptos slegiančios realybės, prie egzistencijos ribos.
Laumių trio – trys šviesiaplaukės mergaitės iš Šiaurės, pasiruošusios valdyti visa, kas vyksta scenoje. Jų dubuo, besisukantis ir riedantis tūkstančius kartų, tampa klaidinančiu scenos centru.
Galingas Kosto Smorigino Makbetas nyksta pamažu, nuolat galvodamas apie savo gyvenimo beprasmybę. Kartais Makbetas atrodo lyg Voicekas, girdintis balsus, o kartais – lyg Beketo bevardis, iškreiptas savo vienatvės. Veiksmas vyksta tarp kilimų, kurie išvynioja žmones–reliktus, sostų-katafalkų, susikertančių gilumoje veidrodžių, atspindinčių šliaužiančius šešėlius su švytinčiu ugnelių spektru.
Patraukliai šiurpus Dalios Storyk spektras, kuriam lemta išnykti, Makbetą įtikinus žmogžudystei. Makbeto bausmė ateina nenumaldoma lyg ginkluotas miškas, judantis jo link. Makbeto galva kris ne mūšyje, bet po giljotina. Tuo tarpu Miserere visus sustato į kapų eilę tikrai nepamirštamame spektaklio finale.
Sergio Colomba, „Absurdiškas Makbeto reliktas“, Il Resto del Carlino, 1999 m. lapkričio 20 d.
Ant pavargusių blakstienų
Eimunto Nekrošiaus „Makbetas“ atėjęs iš nemigos. Suprantu, kad toks tvirtinimas – savotiškas supaprastinimas, tačiau jis neišvengiamas bandant suvokti ar interpretuoti visumą. Reikia pasirinkti aspektą, briauną, atspirties tašką. Juo labiau, kai viskas, regis, taip paprasta ir vis vien neapčiuopiamai sudėtinga. Juk spektaklis, anot Nekrošiaus – „tai didžiulė mozaika (pjesės, šviesų, linijų, balso). Tu renki ją gabalėlis po gabalėlio, kol surenki visą“. Kuris segmentas joje svarbesnis ar svarbiausias, apie kurį grupuojami kiti? Reikia apčiuopti jautriausią, skausmingiausią organizmo tašką ir pamėginti nustatyti diagnozę. Kliaudamasis vien savo jausena, intuicija, čia visada gali suklysti. Bet Nekrošius nekuria hermetiškų pasaulių. Jis sugestionuoja, sufleruoja, primygtinai parodo pirštu, trokšta ir atkakliai ieško pašnekovo. Ypač kai iš tikrųjų – ne taip, kaip „Trijose seseryse“ ar „Hamlete“ – skauda. Ir ne visuomet tą pašnekovą randa, būna išgirstas ar suprastas. Pripažinimas ir supratimas, deja, vaikšto skirtingais keliais. […]
„Makbete“ karaliauja slogiausia ir intymiausia žmogiška būsena – paslapčių nežinanti nemiga. Ji graužia sąžinę ir sviedžia į „juodą užmačių bedugnę“, prikelia „regėjimus kraupius“, sužadina „vaizduotės siaubą“, prišaukia raganas ir šmėklas, gimdo „neapčiuopiamus paveikslus“. Tai būsena tarp realaus ir menamo, tarp šio ir anapusinio pasaulio, tarp miego ir mirties.
Visa spektaklio vaizdų ir garsų seka paklūsta šiai dvilypei būsenai, ją reflektuoja. „Makbetas“ surinktas iš sąmonės atspindžių: sąžinės priekaištų, karštligiškų impulsų, abejonių ir baimių. Veiksmas čia atrodo kaip ketinimas, o kėslas – kaip veiksmas. Nemigos kamuojamas herojus pasiduoda somnambuliškai tėkmei, paralyžiuojančiai valią, pastūmėjančiai kūną ir draskančiai sielą. Jis neįstengia užslopinti slaptų troškimų, tačiau tai vis sunkiau ir sunkiau slegia sąžinę. Nemigos sinonimas – slogutis, krūtinę užgulantis klaikus naktinis svečias.
„Ir vien tatai, ko nėr, regiu aplink“, – tai frazė iš pirmojo Makbeto monologo, kurį Kostas Smoriginas sako kabodamas žemyn galva. Jau tada jis nebepriklauso sau, nepajėgia „pagundai šiurpulingai atsispirti“, jo plaukai iš siaubo pasišiaušia (vienas iš gražiausių pavyzdžių, kaip Nekrošius suteikia žodžiui regimą pavidalą), jau tada jį veda „įstabusis balsas iš anapus“: lygus, gilus, abejingas iš už scenos atsklindantis moters balsas. Jis tarsi skaito herojaus mintis, užbėga joms į priekį, priverčia kartoti, jis tarsi kviečia: „Turi tai padaryti“.
Tačiau užkeikimas krinta dar spektaklio prologe, kai žaidimo azarto pagautos laumės tik spendžia lemties žabangus, ir nežinia, kas į juos įklius – Makbetas ar atsargusis Bankas:
Išdžiovinsiu jį kaip šieną;
Ant pavargusių blakstienų
Nė su ryto spinduliais
Miegas jam nenusileis.
Švelniai išdainuotas užkeikimas siunčia aukai sielos pragarą. Bet kuriai aukai? Lemtis akla, Makbetą ji pasirenka atsitiktinai. Tokia traktuotė Nekrošiui, regis, yra gana svarbi, ir pranašystės scenoje jis nepastebimai sukeičia vietomis dramos akcentus. Kai du keisti miško žmonių pavidalai, prisitvirtinę už nugaros po medelį ir tarsi po jais pasislėpę (nebūtinai – aliuzija į Birnamo girią), kerų privilioti peržengia scenos gilumą atitvėrusią neaukštą širmą, laumės laukia ne Makbeto, – jos tiesiog tyko grobio. Į užkeikimo spąstus, į katilą, kurian Viktorijos Kuodytės Pirmoji laumė nugramzdino burtažodį, vargšas Makbetas pakliūna tik todėl, kad yra smalsesnis, ūmesnis, ryžtingesnis už Banką. Pavožtas ir pliauska paremtas žvilgantis daiktas masina ir Vido Petkevičiaus Banką, bet jis apdairiai kyšteli po juo tik bato galą, ant kurio pasidėjo veidrodėlį, patyrinėja bauginančios ertmės atspindį ir neišdrįsta, pabėga. Susilaikymas – dorybė. O Makbetas neištveria, ir jį nutvilko lemties liepsna. Bet laumės dar gudrauja, kursto Makbeto savimeilę. Jos pirmiau pasveikina ne Makbetą (kaip tekste), o Banką. Makbeto lyg nepastebi, ir šiam tenka kreiptis į laumes Banko žodžiais, prašyti, kad ką nors tartų ir jam.
Burtai mesti, likimas nulemtas ir keliai atgal užkirsti. Užkeikimas sudrumsčia sielą, iškelia į paviršių tamsiąsias prigimties jėgas ir nužudo miegą. Miegas ilsina tik tuos, kurie nepaliesti pagundos. Nekaltu miegu miega lengvatikis Dunkanas, įsitaisęs tarp Makbeto ir Banko medelių, sukalbėję maldą suminga karaliaus tarnai. Pati didžiausia piktadarystė Shakespear‘o tragedijose – nutraukti miegančiojo gyvybės siūlą. Už ją Makbetui skiriama didžiausia bausmė – jam atimamas miegas. Klastingai žmogžudystei ruošiamasi ilgai ir sunkiai. Iš Shakespear‘o teksto kaip iš luito skobdamas jam rūpimą pavidalą, Nekrošius beveik nekūpiuruoja šios tragedijos dalies. Spektaklio pirmojo veiksmo pabaiga ir pusė antrojo veiksmo – tai slogi prieštaringų Makbeto būsenų, haliucinacijų, veidrodinių atspindžių virtinė. Makbeto kraujas „per daug atskiestas pienu žmoniškumo“, herojaus monologuose atsiveria metafizinio siaubo praraja, tačiau jis atkakliai stumiamas į kraupų tikslą, kaip kad ledi Makbet stumia nepajudinamas skobnis. Sulig laumytės atneštu Makbeto laišku ledi Makbet irgi apraizgoma kerais, „paslaptingos dvasios pražūties išrauna jos moterišką širdį“, Dalios Storyk personažas prisipildo siautulingos jėgos ir tvirtybės, skinančios Makbetui taką į karūną. Balsas iš anapus šaukiasi „nakties aklosios“, laukia šiurpios atomazgos. Šis išdavikiškai viliojantis Balsas užklumpa Makbetą ir žudant Dunkaną, aidi vaizduotėje po visą rūmą, prakeiksmu siųsdamas žudikui nemigą. Jis persekioja po puotos, kurioje pasirodė Banko šmėkla, monotoniškai gręžia karščiuojančias Makbeto smegenis, neleidžia užsnūsti ir užgydyti širdies žaizdas, neduoda ramybės, džiovina kaip šieną.
„Visiškas organizmo sutrikimas, – sako Gydytojas ledi Makbet somnambulizmo scenoje, – tuo pat laiku būti miego valdžioje ir elgtis taip, lyg budėtum“. Ledi Makbet akys atmerktos, bet žvilgsnis aptemęs, o vidiniai regėjimai gimdo dvasios sąmyšį. Širdį veriančios aimanos išsekina paskutines kūno jėgas, ji taip ir sustingsta atmerktomis akimis – nei gyva, nei mirusi, neradusi palengvėjimo. Makbetas pakiša jai po galva plytą – savo gudrios karalystės nuolaužą. Taip jau buvo. Taip į tuštybės puotą bežadis žvelgė miręs Don Chuanas. Taip, pabarstytas miltais, į amžinybę buvo palydėtas Pirosmanis. Nekrošius iš tikrųjų kuria vis tą patį spektaklį, tik kaskart kitaip. Šį kartą – mažiau geležies ir ledo, daugiau jausmo, daugiau sąšaukų su senesniais spektakliais, daugiau sugrįžimų į praėjusį dešimtmetį. Tik visa persmelkia kito gyvenimo tarpsnio nuotaika.
Buvo jau ir laumyčių prototipai – personažai, organizuojantys spektaklio veiksmą ir suteikiantys jam naujų prasmių: „Pirosmanio“ Sargas, „Dėdės Vanios“ tarnai, „Don Chuano“ Komandoras. Bet dar niekad jie nebuvo tokie aktyvūs, taip tiesiogiai kreipiantys herojaus likimą, verpiantys jo būties giją. Trys žavios laumytės – trys komandoriukai – pasismagindamos verda savo raganišką viralą, jų pilna visur: jos keičia spektaklio aplinkybes, smalsiai žvilgčioja iš už širmos, nušokusios nuo scenos traukte traukia iš Makbeto jo monologo frazes, atkartoja ir komentuoja herojaus būsenas. Jos paspendė lemties spąstus ir dabar smalsauja – kas iš to išeis? Makbeto drama joms – žaidimas, spektaklis.
[…]
Tačiau atsitinka netikėtas dalykas – Makbetas savaip prisijaukina savo laumytes. Vaikiškai žiaurios anapusinės būtybės, replikomis lydėdamos veiksmą, vis labiau užsikrečia joms nepažįstamais žmogiškais jausmais, pradeda suvokti, kas yra mirtis ir baimė, net nušluosto nuo Makbeto skruosto nematytą sūrų dalyką – ištryškusią ašarą. Jos tarsi tampa Makbeto haliucinacijų dalimi, – fantastišką tragedijos plotmę Nekrošius perkelia į vidinį herojaus pasaulį.
Nemigos alinamas Makbetas vis dėl to kartą užmiega kiškio miegu. Bet tik tuomet, kai jam būtinai reikia budėti, kai metęs iššūkį žiauriai lemčiai jis nori pats ją pagauti į spąstus. Nelemta, tuščios pastangos. Ir vėl kančia. Pažinti miegą gali net nuolatinės jo likimo palydovės, tiktai ne jis, – šalia bežadės ledi Makbet į kamuoliuką susirietusios laumytės pro miegus ir vėl tyliai pakartoja užkeikimą „Ant pavargusių blakstienų“.
Atilsį gali suteikti tik miego sesė mirtis. Shakespear‘o tekste yra tokios eilutės:
…būtų mums kur kas lengviau dabar
Su mirusiais ilsėtis, negu jausti,
Kaip sopulio nagai tau drasko sielą.
Jos nepateko į spektaklį, nors nuspalvino jį kartaus susitaikymo spalva. Tiesa, mirusieji čia irgi nežino atilsio, bet juk tai ne šiaip mirusieji, o nužudytųjų vėlės, liguistos Makbeto vaizduotės fantomai. Tačiau jie negrėsmingi, veikiau – graudžiai groteskiški, linksmi, kad baigėsi jų žemiška kelionė. Dunkanas ir Bankas kviečiasi Makbetą, moja pirštu, bet jie visai negeidžia keršto, jiems jau vis tiek pat, jiems nebebaisios nei klasta, nei išdavystė. Kur kas baisiau būti paklydus tarp miego ir mirties, nuolat girdėti girgždant virš galvos siūbuojančias sijas ir laukti. Tas grėsmingas girgždesys beveik niekad nesiliauja, – graužia graužia graužia… Tai bene ryškiausias herojaus būsenas atliepiančios spektaklio fonogramos komponentas. Kaip ir laukinių žąsų girgsėjimas, vis primenantis rudenį.
Pasibaigė kelionė – ir ruduo
Jau beria ant manęs lapus geltonus.
Rudenį gamtos tylą tik retkarčiais sudrumsčia vienišo varno kranktelėjimas, praskrendančių žąsų gagenimas ar ilgesingai krūpaujančios gervės. Nekrošiaus „Makbetas“ – rudeniškos dvasios spektaklis, susitaikymo drama. O gal – atpildo?
[…]
Linas Vildžiūnas, „Ant pavargusių blakstienų“, Lietuvos teatras, 1998 m. ruduo – 1999 m. žiema.
Glamonės kumščiais
Sausio 22, 23 d. įvyko pirmoji „Meno forto“ premjera – Shakespear‘o „Makbetas“. Spektaklio režisierius – Eimuntas Nekrošius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Nadežda Gultiajeva.
Oras „Makbete“ – kaip Lietuvoj. Išeini pasirengęs žiemai, su gerom, šiltom pirštinėm, sugrįžti – nors gręžk jas. Kai, įžengęs į sceną, Kosto Smorigino Makbetas išgręžia prisigėrusias vandens pirštines, pasakai sau veik neabejodamas jau kelintą kartą: taip, režisierius Eimuntas Nekrošius pats nuosekliausias hiperrealistas, nešantis į sceną, – lyg Makbetas medį kuprinėje, – užburiantį sugebėjimą „darganą piktą“ padaryti apčiuopiamą, net erzinamai atpažįstamą, savą. Papildomiems komplimentams šia tema sunku rasti vietos. Pretenzijoms, beje, irgi. Ką reiškia – Eimuntas Nekrošius pastatė ilgą spektaklį (suprask – sunkų)? Nieko. […] Rečiau klausiame – ką jis tuo ilgumu ir sunkumu nori pasakyti, kodėl jis taip sunkiai, lėtai taria? Kodėl jis visiškai nesiskaito su laiku, kuris, sakome, dabar bėga greičiau? Ir kodėl gi Nekrošius su juo nebėga?.. Sakome – šiandien, Nekrošius sako – visada.
[…] Ką turėjo omenyje Shakespear‘as, įdėjęs laumėms į lūpas: „Kas žavinga – tai klaiku, kas siaubinga – tai puiku“? Be abejo, jis kalbėjo apie laiką, lengvai, aiškiai ir neieškodamas naujų dramos formų. Pasakė ir keturiuose veiksmuose šį savo teiginį sąžiningai išplėtojo. Atrodo, mažiausiai Eimuntas Nekrošius stengiasi išrasti dviratį, pasakyti ką nors nežinoma. Visi laikai vienodi. Ir todėl dar vienas spektaklis kuriamas iš patikrintų pasaulio „statybose“ medžiagų – medžio, metalo, akmens, Shakespear‘o. Reikalingiausi daiktai – durklas, kirvis, vyno taurė, pagalvė galvai priglausti. Dar – virvė. Laumei – suveržti juosmeniui, kitam personažui – pakabinti kirviui, Nekrošiui – siūbuoti sijai. Prašyte prašosi „gera diena pasikarti“, anot Dėdės Vanios. Bet tai reikštų pasaulio tvarkos negerbti. Todėl kelią iki pragaro katilo reikia nueiti sąžiningai. Nepaskubinsi.
O gal laumės – ne tokios filosofės ir tiesiog kalbėjo apie teatrą? Apie Makbetą, kaip personažą? Kostas Smoriginas iš prigimties žavingas – savo talentu, temperamentu, gaivališkumu, galų gale įvaizdžiu […]. O turi būti klaikus. Kas išpranašauta – siaubinga, bet mes teatre – turi būti puiku.
[…] Režisierius vis labiau grimzta į žmogaus sielą, vis raiškesnę vietą užima pavydas, baimė, kerštas, išdavystės. Kai ledi Makbet, glamonėdama Makbetą, pradeda jį smaugti, savo baimės ji išsigąsta kaip savęs. Kaip savęs – kito. Ilga scena su veidrodžiu sufleruoja Makbeto dualizmą, jo nevientisumą. Ne pasaulį laumės-tarnaitės sudaužo žaisdamos, o Makbeto sielą. Ši garsų metafora tokia pat įspūdinga, kaip ir tikrų akmenų griūtis scenoje. Kiek dar Eimuntas Nekrošius užantyje nešiojasi metaforų, galinčių vaizdžiai nusakyti žmogaus sugriuvimą? Kiek dar liko vietos vis tirštėjančiai pilkai nevilties spalvai, kasdieniam pragarui, kuris režisierių Eimuntą Nekrošių maitina, žiūrovą žavi ar bent jau domina. Tačiau ir režisierius, ir socialinio vaidmens atlikėjas, – atsiprašau už banalybę, – yra žmogus. Kartu su profesija grimztantis.
[…] Kai antrame, šeštadieniniame, „Makbeto“ premjeriniame spektaklyje vienas akmuo, „atitrūkęs“ nuo režisuotos griūties, įstrigo antrame metaliniame lovyje ir pakibo virš Makbeto galvos, spektaklis trumpam, bet nutrūko. Po loviu stovėjo Kostas Smoriginas. „Būk žmogus, pasitrauk!“ Adresuota tikrai ne Makbetui. Ne viskas yra teatras net teatre. Kai iš tikrųjų iškyla pavojus gyvybei (sveikatai), iškyla pavojus ir teatrui. Negali visą laiką kartoti „pragaras“ – jis arba taps tavo rojumi (tu – melagis), arba praris. Eimuntas Nekrošius, vaikštantis šių pavojingų žaidimų labirintais, puikiai supranta, kad kuo juodesnė siela, tuo labiau jai reikia atilsio. Žodis „amen“ stringa Makbeto gerklėje, persižegnoti jam ranka nekyla. Visa Makbeto istorija tiesiog priešinasi tai „šviesai tunelio gale“. Tačiau kaip tik „Makbete“ Eimuntas Nekrošius ją įžiebia. „Už vieną mušta…“
Teatro – akrobatinio žaidimo, cirko triuko, iliuzionisto kasdienybės – stichija, tokia visagalė, ryjanti visus ir viską, sumaišanti rimtį ir pokštą, manipuliuojanti vaizduote, šiame Nekrošiaus spektaklyje esti tarsi šalia pagrindinio herojaus Makbeto. Tai nereiškia, kad jai skirta mažiau vietos. Veikiau tam, kad herojaus istorija pradėtų „suktis“, jį reikia į tą ratą įvilioti. Kodėl tokia užsitęsusi spektaklio ekspozicija – viena už kitą geriau suvaidinti besistengiančių laumių (Viktorija Kuodytė, Gabrielia Kuodytė, Margarita Žiemelytė) scena? Jos lipa ant kubilo, krykštauja, stebisi, baisisi. Taip atsidavusios tarnaitės lankstosi prieš „gaspadinę“, jai įtikti stengiasi. Laumių ponia, žinoma, – lemtis. Reikia pasistengti, kad jai įtiktum – Makbetą pasiglemžtum.
Sakoma – likimas žaidžia su mumis, vadinasi, yra teatralizuotas. Kyla įspūdis, jog teatras „Makbete“ trukdo Makbetui būti savimi, pailsėti, vienam jausti ir galvoti.
Kai į sceną įeina Bankas-Vidas Petkevičius ir Makbetas, režisierių mažiausiai domina, jog pjesėje jiedu grįžta iš mūšio. Eina du pavargę bičiuliai. Siautėjant laumėms, kaip vaikai susiima už rankų. Užsimezga viena skaidriausių spektaklyje – draugo tema. Ir Nekrošius, nieko nelaukdamas, atveria vieną pagrindinių žmogaus silpnybių – Makbeto smalsumą: Bankui pasakėt, kas jo laukia, o kas laukia manęs? Vaikų darželis: vienam davė žaislą, kitą tik suerzino. Laumių pastangos pasitvirtino, ištarus „būsi karalius“. Kai Makbetas sako, kad šiandien pati laimingiausia ir sunkiausia diena, Bankas jo nesupranta. Nesupratimas pasėja abejonę. Vėliau, priešmirtinėje savo pantomimoje, Makbeto bičiulis pats suvaidins laumių pranašystę – kaip spektaklio pradžios parodiją, pasibaigusią tragedija. Į Banko ir Makbeto santykius Eimuntas Nekrošius „sudeda“ pagrindinius teatro žanrus, nė vienam neteikdamas pirmenybės.
Teatras braunasi į Makbetą, apsimetęs vidiniu – moters – balsu, priverčia jį patikėti, jog žudyti kviečia prigimtis. O galų gale – ima viršų scenoje su veidrodžiu, tampa neatskiriamas nuo personažo. Atvaizdas veidrodyje – atvaizdas tarp Makbeto ir durklo. Pasiruošimas Dunkano žudynėms – monospektaklis sau. Komplikuotas Eimunto Nekrošiaus teatrališkumas. Ir pažįstamas, ir kartu šioje scenoje – bent jau taip atrodo šiandien – iš tiesų labai sunkiai pakeliamas aktoriui.
Visą laiką tai laumės, tai dvaro tarnaitės moja, kikena, pritaria, neigia. Būties dramatizmas, pasak Nekrošiaus, – žmogus niekada nebūna vienas. Šiapus.
O anapus išdavysčių, intrigų, aistrų, baimių, privalomo pozavimo net pačiam sau – ramybė, kuri išties atrodo brangesnė už gyvybę. Nužudytas Bankas, dar prieš akimirką staugęs „išdavystė“, stovi ir šypsosi. Visai ne baisus numirėlis, prisidėjęs prie Dunkano-Ramūno Rudoko, beje, irgi tapusio neįtikimai simpatiško: su kirviu nugaroj ir palaiminga šypsena. Bankas ir Dunkanas – nebepažeidžiami, jų buvimas priklauso tik jiems patiems. Jie – nebe „pasaulio teatro“, o kito – paprastesnio, labiau mėgėjiško – teatro personažai. Drąsinanti ironija, su kuria Eimuntas Nekrošius beveik pavydžiai žvelgia į dvasias, jau įpusėjus vaidinimui sufleruoja, kad šiame spektaklyje režisierius pagaliau priartėjo prie tų dviejų mus itin jaudinančių vietų – šiapus ir anapus – sutaikymo.
E. Nekrošiaus žmogus – valdomas, nesavarankiškas, nelaimingas padaras. Taip, kelias į pragarą siaubingesnis už patį pragarą. Bet būtent jį turi nueiti, ištverti baimių lydimas režisieriaus Makbetas. Vadinasi, turi būti stiprus. Tai uždaviniai, iškelti ir pagrindinio vaidmens atlikėjui Kostui Smoriginui, ir ledi Makbet kuriančiai Daliai Storyk. Makbetų pora, kai jiedu kartu, panėši į vieną žmogų, yra neatskiriami Siamo dvyniai. Jų glamonės kumščiais – labai stipri, apibendrinanti ir talpi žmonių intymumo metafora. Kaip ir ta vienintelė Makbetų mylėjimosi scena, lydima ledi Makbet gręžiojimosi, saugojimosi. Moteriški genai atsargesni už vyriškus.
Spektaklis sklidinas sunkių šiems aktoriams scenų. Tiksliau – lengvesnių ir nėra. Gal Kostui Smoriginui šiek tiek lengviau tomis, vos keliomis akimirkomis, kai jis gali atsikvėpti, ironizuoti. Pavyzdžiui, toje scenoje, kai dvarininkai po Banko nužudymo kviečia jį prisėsti. „Vietų nėr“, – gūžteli Dėdė Vania. Visa kita – Shakespear‘o tekstas (ir dar turbūt ne idealiai Aleksio Churgino išverstas), „padaugintas“ iš Nekrošiaus metaforų. Tai verčia prisiminti, ką reiškia būti profesionalu, jau nekalbant, kad ta profesija dar turi kelti tam tikrus jausmus, jaudinti, pavyzdžiui. Arba priversti susimąstyti. Paprastučiai tokie uždavinėliai, o iš aktorių iščiulpia visas jėgas. Ir svarbu, kad jie jas su malonumu atiduoda.
Kosto Smorigino Makbetas spektaklyje eina E. Nekrošiaus pažymėtu keliu – baimė, peržengimas per save. Kuo giliau, kuo arčiau dugno, tuo daugiau ir kvailo pasitikėjimo savimi, ir logikos, ir apibendrinančios išminties. Labai juokingas Makbetas, reikalaujantis trečiame veiksme laumių pasakyti, ar Banko palikuonys valdys sostą. Jo logika – irgi pasigailėtina iliuzija. Tiesiog virtuoziškai K. Smoriginas suvaidina Makbetą, išgirdusį pranašystę apie Birnamo girią. Jis toks kvailai atlaidus laumėms, jo visa povyza byloja: „Užsižaidžiau aš čia su tarnaitėm.“ Labai suprantamas, žmogiškas jo įniršis mirus ledi Makbet. Sklidinas asmeniškumo monologas „smulkiais žingsneliais bėga mūsų dienos“. Šiandien aktoriui aiškiai artimesnis trečias veiksmas – tai, kas vyksta „po to“. Galbūt ir todėl, kad būtent trečiam veiksme K. Smorigino Makbetas tik vieną kartą būna išmintingas, stiprus, bebaimis žmogus. Tada, kai supranta, kad Birnamo giria – ne šimtas tūkstančių kareivių, o žąsų. Jis pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti laimingu žmogumi. O Eimuntas Nekrošius itin šykšti savo spektakliuose laimingųjų.
„Makbeto“ minia panaši į žąsų virtinę, ji tampa ir šunimis, ir kitokiais raišais gyvūnais – tai grynai šekspyriška tema. Autorius žmogui apibūdinti nešykštėjo faunos, o ir Nekrošiaus spektakliuose ji gaji jau seniai – gal jau nuo „Ilgos kaip šimtmečiai dienos“ kupranugario… Įdomu kas kita. „Makbete“ režisierius sukuria pagrindinių herojų antrininkų liniją. Kartu su dvasiomis ji padeda režisieriui artėti prie spektaklio finalo.
Pasirodo scenoje šie du jaunuoliai – vaikinas ir mergina, – kai Makbetų pora išgyvena vienas klaikiausių akimirkų. Kai Makbetai šoka į bedugnę, jaunuoliai irgi ima kvailioti. Kai Makbetas pakelia ant rankų mirusią žmoną, jie vėl – kaip veidrodyje – atkartoja poros judesius. Dar nežudė, dar nemirė – o judesiai tie patys. Ratas ir vėl apsisuks. Finalinės Nekrošiaus kapinės – po žvilgtelėjimų į pragaro katilą – atkartoja šią antrininkų temą. Nauja, tuoj suvešėsianti Birnamo giria ar pradėti statyti, jau suręsti naujo žmogaus būsto pamatai, kuriems žmogus – juodgrindžių lenta, – nesvarbu. Anapus – giesmė, šviesa. Dabar tegu keliauja, pavydi, žudo, mylisi – kiti. Miserere.
Amžina „idioto pasaka triukšminga, neturinti prasmės“. Sako: finalinis apšviestas medelis – banalu. Gal dažniau į mišką nuvažiuoti reikia?
Rasa Paukštytė, „Glamonės kumščiais“, Literatūra ir menas Nr. 5 (2729), 1999 m.