Dvi gulinčios figūros
Dar niekada Nekrošiaus spektakliuose nebuvo tiek atviros, tuščios personažams ir aktoriams erdvės, kur karaliauja ne tiek jie, kiek gamtos stichijos, įaudrinančios ir žmonių prigimties jėgas. Štilis ir audra, potvyniai ir atoslūgiai, vidudienio karštis ir nakties šaltis; jūra, saulė, vėjas tai skubina, tai stabdo mintis, poelgius, viso spektaklio veiksmą. Pastatymo garsų partitūra, skambanti kaip žmogui nepavaldžios gamtos simfonija, pripildo spektaklį gyvybės, priverčia alsuoti savo ritmu – tai taikiu, ramiu, neskubriu, tai grėsmingu, pavojingai trūkčiojančiu. Šiam ritmui antrina ir jį papildo ryškūs šaltokos, akinančios baltos ir minkštai šiltos, sodriai geltonos spalvų potėpiai, retsykiais nusidažantys vos virpančia skaidria žydruma. Tarsi minkštai raibuliuojantį, nieko blogo nežadantį žydrą vandens paviršių staiga pakeistų atsivėrusi juoda gelmė…
[…]
„Otelas“ – kontrastų spektaklis. Balta ir juoda, statika ir judesys, horizontalė ir vertikalė. Tiesa, balto ir juodo kontrastas čia specialiai nepabrėžiamas, o tik nužymimas, nes režisieriui svarbu supriešinti ne tiek juodą maurą Otelą ir baltą Dezdemoną, kiek Otelo ir visų kitų veikėjų prigimtis, jų vaidybos ir dalyvavimo veiksme būdus. […]
Turbūt tik vienas Bagdonas tegali šitaip tramdyti kvėpavimą tardamas nuoskaudos žodžius,nugaros virpčiojimą kaupiantis verksmui. Tik jis, šis aktorius, taip moka uždėti galvą ant Dezdemonos peties, glostyti ir mušti jos drėgną delną. Santūrus, griežtas, bet ir nepaprastai švelnus, nė viena nesumeluota intonacija – toks Otelas tik su savimi dalysis jį apėmusia kančia. Ji sunkės ir sunkės, lenkdama generolą prie žemės, versdama nepaleisti iš rankų vienintelės paspirties – ištikimo kardo. Kankinamas nuovargio, klaikių minčių, kardą Otelas pasidės prie galvos ir ruoš paskutinį jųdviejų su Dezdemona guolį. Gąsdins ją, tarsi norėdamas apsiginti, jo aštriais ašmenimis; jį pasiims ir į paskutinę savo kelionę. […]
Eglės Špokaitės Dezdemona ženklina kito ir kitokio pasaulio galimybę. Ji – kaip tos baltos durys, netikėtai kažkieno įmestos į šėlstančias bangas; likimo, vardu Otelas, auka. Aktorės maniera kitaip kalbėti, kitaip intonuoti, kitaip judėti ir reaguoti daro ją savaip vienišą, savaip beginklę prieš kitus scenos kolegas, tačiau anaiptol ne silpnesnę. Būtent tokia – lengva, nepasiekiama, nesulaikoma, nesutramdoma, pagaliau nepažįstama ir neatpažįstama, nenuspėjama – Dezdemona įneša į spektaklį keistą, bet kartu ir žavią stilistinę paklaidą. Špokaitė čia kaip lygi su lygiais dalyvauja veiksme, tačiau dramos scenai nebūdinga jos būtis sukuria tam tikrą estetinio sąlygiškumo galimybę. Jos scenos su Otelu tampa netikėtais poezijos intarpais, papuošiančiais visą epinį spektaklio pasakojimą. Nuoskauda, baimė tarsi sušokami, beveik sušokama ir mirtis. Ir turbūt neatsitiktinai vienu ryškiausių muzikinių spektaklio leitmotyvų tampa įvairiai varijuojamas tas pats Fibicho valsas. Jis lydi šėlstantį Otelą, jis skamba ir Dezdemonai atsisveikinant su šiuo pasauliu.
[…]
Rasa Vasinauskaitė, „Dvi gulinčios figūros“, 7 meno dienos Nr. 44 (453), 2000 m.
Tarp verkiančių durų
Kur įsmigusios Eimunto Nekrošiaus „Otelo“ – gyvo teatrinio esinio – akys? Spektaklis užima visą iliuzijas išnešiojančią ir pagimdančią ertmę – scenos dėžutę, ten kuriami charakteriai, liejasi sąlygiškai realus vanduo ir organiškai tikras prakaitas, scenos grindys virpa nuo mažų ar didelių, lengvų ar sunkių, skriejančių ar smingančių žingsnių, vibruoja kartu su balso stygomis kuriantis poetinį, prozinį, muzikinį tekstą oras.
[…]
Aistra, pavydas, pasitikėjimas, nusivylimas, šviesa ir tamsa, meilė ir neapykanta, jaunystė ir senatvė – jie yra čia pat, keliauja kartu su Dezdemonos kruvinai raudonomis aguonomis plevenančia skepetaite, nuskamba kiekvienoje brutaliai švelnaus valso gaidoje, karštligiškame Jago blaškymesi, žodžiuose, judesiuose, daiktuose… Bet vientisumą, akimirkomis (kurių jau negali pamiršti) atsirandančią visumą kuria žvilgsnis, tramdomas šuolis, teatrinės sielos judesys, veržimasis į tai, kas nuolat YRA ten, kažkur už horizonto.
Otelas – ne tik akivaizdžiai senas, bet tiesiog senovinis žmogus, atėjęs iš „kadaise“, iš Buračo albumo, iš laikų, kai viskas buvo tariama didžiosiomis raidėmis ir taip gyvenama, kai galiojo sąvokos „heroizmas“, „pareiga“ ir eibės kitų, kai viskas buvo taip rimta ir skausminga, kad vardan postamentinių tiesų vykdavo tikri karai, kurių metu išties, o ne „tarytum“ lėkdavo lauk rankos, kojos ir galvos. […]
Įsileidęs į sielą meilę (ar jos idėją – prisiminimą?) kitokios prigimties būtybei, jis jau pasmerktas tam, kad subyrės į gabalus, o nuolaužas užžels žolė. […]
Kipro valdovas labai greitai užsikrečia visai iš esmės nedidele Jago „nuodų“ doze, leidžia pavydo fikcijai užvaldyti save ne todėl, kad būtų kilniai patiklus ar mauriškai aistringas, tiesiog jis sunkiai išgirsta neregimą ir neapčiuopiamą sielą, dažniau įsiklauso į jos konkretų pavidalą, trokšta sustabdyti kūno laiką (sakoma, pavydėti galima tik kūnui, nužudyti – taip pat tik jį…). Nuo pat pradžių Otelas stengiasi priartinti Dezdemoną prie kieto pavidalo – durų stačiakampio, vertikalaus brūkšnio su padalomis (kuris lyg ženklina gresiantį visa užtvindysiantį potvynį), jie visąlaik bendrauja per kietą plokštumą, betarpiškas yra tik meilės ir mirties valsas. […]
Otelas pralaimi, nors kovoja ne su milžinais, nors nėra nei lygiai didaus priešininko, nei pačios kovos. Tiesiog jis nemoka žaisti, nepriima tokio pasaulio, kur viskas yra paviršiuje, kur Kasijus negalėjo šluostytis nosinaite nesamos savo barzdos. Otelo tragizmas yra, ko gero, tas, kad, sugebėdamas tikėti lyg ir dideliais, bet jau nebegyvais dalykais, jis neįtiki labai paprasta ir naivia nekaltybe. Lyg komandoro statula jis nubaudžia tą, kurios tiesos nepamatė per savo sukurtas abstrakcijas.
Eimunto Nekrošiaus spektaklis sukuria gana netikėtą kitokybės aspektą, ir jis įtikina. […]
Vlada Kalpokaitė, „Tarp verkiančių durų“, Literatūra ir menas Nr. 49 (2825), 2000 m.