Rojus

Dantė Alighieri

Rojus

1 dalies spektaklis
Iš italų k. vertė Aleksys Churginas

Spektaklio premjera įvyko 2012 m. rugsėjo 21 d. Teatro Olimpico, Vičenza (Italija)
Spektaklio trukmė: 1 val.20 min.

Kūrėjai

Prodiuseris Teatras Meno Fortas

Spektaklio koprodiuseriai
Vičenzos miesto teatras (Italija)
Tarptautinis Stanislavskio fondas (Maskva, Rusija)
Spektaklis sukurtas remiant Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir prodiuseriui Aldo Miguel Grompone (Roma, Italija)

Režisierius Eimuntas Nekrošius
Scenografas Marius Nekoršius
Kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva
Šviesų dailininkas: Audrius Jankauskas

Vaidina

Dantė Rolandas Kazlas
Beatričė Ieva Triškauskaitė

Audronis Rūkas
Julija Šatkauskaitė
Beata Tiškevič
Marija Petravičiūtė
Milda Noreikaitė
Darius Petrovskis
Simonas Dovidauskas
Vygandas Vadeiša
Pijus Ganusauskas
Šarūnas Zenkevičius

Režisieriaus asistentas Tauras Čižas
Garso režisierius Arvydas Dūkšta
Rekvizitas Genadij Virkovskij

Recenzijos

„Kūniška ir dangiška poezija”
Nicola Arrigoni (Sipario)

„Koks tas Eimunto Nekrošiaus „Rojus”? Tai ne būsena, o veikiau kelias, ne erdvė ir ne laikas, o greičiau žemiškoji kelionė, kurią įveikusi Beatričė ištaria paskutinę repliką: „Rojus yra.” Lietuvių režisieriaus dramaturgijos, kupinos poetiškų vaizdinių, ankstesnėje dalyje Beatričė sakė Dantei: „Apsidairyk ir paklausyk: Rojus yra ne tik mano akyse.” […] Tą ir bando išreikšti „primityvusis” Eimunto Nekrošiaus teatras, pabrėždamas prieštaringą santykį su paladine Vičencos „Olimpico” architektūra […]. „Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis”, – savo „Nelengvojo rojaus” įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų kantikų pasakojimo, trečiąjį „Komedijos” skyrių jis įvaizdina, apimtas polėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę (Rolandas Kazlas) ir Beatričę (Ieva Triškauskaitė). Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška… […] Iššūkis nepaprastas – tą puikiai žinojo Dante, davęs visišką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. […] Medinis stalas, virvės, tarsi tiltas tarp scenos ir Palladio amfiteatro […], byloja apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę / buvimą čia ir dabar. Rojaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virsta – kaip ir visuose Nekrošiaus spektakliuose – simboliais, tiksliau, ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamąją meilės prasmę. […] „Rojus yra”, – ištaria Eimunto Nekrošiaus Beatričė ir negalima su ja nesutikti: Rojus yra čia, žemėje, ir „Olimpico” teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu.”

Rodolfo di Giammarco (La Reppubblica):

„Būta pagrindo būgštauti, kad skulptūriškasis Vičencos „Olimpico” – 65-ojo klasikos spektaklių ciklo buveinė, kuriai vadovauti pakviestas Nekrošius, – konkrečiam žmogiškumui, koks būdingas šiam režisieriui, suteiks formalumo antsluoksnį. Net buvo galima įtarti, kad Empirėjų šlovinančios kantikos simbolika (priešingai negu „Pragaras” ir „Skaistykla” su peizažais, išvagotais dramatiškų likimų) vargu ar suteiks kūrybinių impulsų menininkui, paverčiančiam poezija vidinius personažų santykius. O iš tikrųjų šis Rojus, kadaise paties režisieriaus pavadintas „liūdna vieta”, atsiskleidė kaip įkvėpta pusantros valandos trukmės simfonija.”4
Nacionalinės televizijos Rai savaitinė kultūros laida „Šeštadienio naktis”, kuruojama teatro kritiko ir žurnalisto Moreno Cerquetelli´o, irgi prasidėjo nuo žinios apie Nekrošiaus premjerą ir interviu su Maestro:
„Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į… Rojų. Šįkart jis priklauso Nekrošiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lietuvių režisieriui, įkvėptam Dante´s. Po „Pragaro” ir „Skaistyklos” Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus”5: Vičencos teatre „Olimpico” pristatyta pasaulinė Dante´s trečiosios kantikos premjera – vizionieriška, nutapyta ryškiomis emocijų spalvomis. […] Mokyklų programos „Rojų” dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, tačiau to nepasakysi apie teatrą – šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius, nuo Carmello Bene´s iki Tiezzi´o. O štai dabar Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dante´s dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis nepaprasto grožio „Olimpico” dekoracijų fone. […] Tai sugestijų, garsų ir judesių spektaklis.”

„Nekrošius suplėšo Rojų į gabalus”
Maria Grazia Gregori (www.myword.it/)

„Kiekvienas režisierius žino: statyti spektaklį Vičencos teatre „Olimpico” nelengva – Scamozzi´o dekoracijos nuostabios, bet kartu smarkiai varžančios. Tą įveikti nelengva net Eimuntui Nekrošiui, čia pristačiusiam paskutinę Dante´s „Dieviškosios komedijos” dalį, bene rečiausiai statomą ir sudėtingiausią – tą „Rojų”, kuriame išryškėja visos problemos ir viską nugali vizijos neįmanomybė, nors vis tiek nesiliaujame jos siekę, padedami Poeto mylimosios Beatričės […]. Didysis lietuvių Maestro gvildenti šią temą imasi sau būdingu stiliumi ir iš perspektyvos, būdingos tik jam, panašiai jis pasielgė ir su dviem ankstesnėmis kantikomis – „Pragaru” ir „Skaistykla”. Tačiau šįkart tai itin asmeniškas kelias, daug sudėtingesnis už pirmuosius du. Pasirinktas sprendimas aiškus: išryškinti chorą, niveliuojant personažus, išskyrus du pagrindinius veikėjus. Nekrošiaus „Rojus” atsiskleidžia kaip amžinoji juodos ir baltos spalvų vizija […]. Rolando Kazlo Dantei, kurį ankstesniame spektaklyje palikome apimtą majakovskiško ryžtingumo […], Ievos Triškauskaitės Beatričė sako: „Rojus yra.” Tai frazė, nepaliekanti erdvės replikoms, nes ja baigiamas spektaklis. Atrodytų, neginčijamai ironiška XX a. frazė. […] Nekrošiaus „Rojus” – tai žodžių dirbtuvė: jie išsipina, srūva pirmyn ir atgal, kad apsiaustų, uždengtų vienas kitą, visiškai laisvai čia sumaišomos skirtingos giesmės. Tai paralelinė, savaip vizionieriška kelionė […]. Todėl nesitikėkime, demonstruodami tą britams būdingą susierzinimą, kai koks nors šekspyrinis pastatymas netelpa į jų nusistatytus rėmus, kad šis „Rojus” bus toks, kaip suprasti jį mokėmės mokykloje […]. Apie šią sumaištį, apie itin asmenišką priartėjimą prie didžiosios poemos užsimenama nuo pat pradžių: Dante yra toks universalus, kad kiekvienas gali perskaityti jį savaip. Nekrošius, padedamas savo aktorių, pažeria mums tegul ir labai supaprastintus fragmentus iš savosios kelionės, savosios asmeninės manijos, privertusios jį pasinerti į žaidimą ir išrasti naują kalbą.”

„Nekrošiaus „Rojus” prieinamas kiekvienam”
Francesca Motta (Il Sole 24 Ore)

„Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante´s „Rojus” – itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Jei dar pridursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiausiame pasaulio teatre – Palladio „Olimpico” Vičencoje, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei. […] Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus „Rojus” prieinamas visiems. […] Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti.”8
O Corriere della Sera apžvalgininkė Magda Poli recenzijoje „Pink Floyd muzika Dantei ir Beatričei” iškelia nemažai retorinių klausimų:
„Dante´s „Rojuje” Dievo šlovės spinduliai kyla 9 dangaus skliautais ir 33 aukštosios poezijos kantikomis, kuriose negailima karčių žodžių. Didysis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius, „Olimpico” 65-ojo klasikos spektaklių ciklo meno vadovas, pristatė pasaulinę premjerą – spektaklį „Rojus”, peržengiantį šokio ir pantomimos ribas, virstantį savotišku „šokio teatru”. Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas […], kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios”. Režisierius „išleidžia” kelionėn Dantę (Rolandas Kazlas) su Beatriče (Ieva Triškauskaitė), lydimus 8 aktorių choro – visi puikūs. Personažų čia nėra – tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys. […] Muzika varijuoja nuo XVII a. iki Pink Floyd ir vandens čiurlenimo, kostiumai modernūs ir paprasti. Scenoje matome pilkus kilimo ritinius, o fone – nuostabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji „upė-gatvė” driekiasi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentams. Suskamba melancholiška giesmė ir į orkestro duobę atvyksta muziejaus sargas, kad supakuotų kasdieninius daiktus, kuriuos jam atiduoda veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn, turime atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta. Ką norėjo papasakoti Nekrošius per tas vargu ar pribloškiančias pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amžinąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos, brenda per virvių bangas, tačiau kas tai – gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra? Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja – taip teigia paskutinis titras – tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti Pink Floydeilutėmis: „Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo?” Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės, kartu sudėjus. Galbūt.”

Ar yra Rojaus Nekrošiaus “Rojuje”?

„Rojus yra!“ – pakiliai sušunka aktorės Ievos Triškauskaitės lūpomis prabilusi Dantės Alighieri kūrinio „Dieviškoji komedija“ trečiosios ir paskutinės dalies „Rojus“ herojė Beatričė.
Tiesa, šįkart į Rojų mus nukėlė ne rankose sklaidomi literatūros kūrinio puslapiai, o legendinis lietuvių teatro režisierius Eimuntas Nekrošius, pastatęs dar vieną spektaklį pagal šį kūrinį.
Pirmąsias „Dieviškosios komedijos“ dalis „Pragarą“ ir „Skaistyklą“ Lietuvos žiūrovai turėjo galimybę pamatyti dar pernai pavasarį, tuo tarpu irgi pernai, rugsėjo mėnesį, Italijoje sukurtas „Rojus“, Lietuvoje, Nacionaliniame Lietuvos dramos teatre, buvo pristatytas tik šių metų vasario mėnesį.
Pirmasis nustebinęs faktas – palyginus su pirmosiomis dalimis „Pragaru“ ir „Skaistykla“, „Rojus“ buvo stulbinančiai trumpas – visas spektaklis tetrūko vos pusantro valandos.
Kitas faktas – nors spektaklis sukurtas remiantis Dantės kūriniu, autentiško teksto likę mažai. E. Nekrošius ir sau, ir, matyt, aktoriams nusprendė suteikti daugiau laisvės, galimybių išlaisvinti vaizduotę ir kūrybiškumą.
Laisvės pojūčio dvasia sklando ir spektaklyje. Tiesa, prasideda jis kiek nerimastingai. Dvi scenoje pasirodančios aktorės ilgesingai traukia graudų kūrinį „Karvelėli mėlynasai“, kuriame skamba tokie žodžiai, kaip „taip ilgu, man ilgu“. Jaunos moterys primena liūdnus ir nerimaujančius paukštukus. Kol viena slepiasi ir stebi antrąja – tuo metu dainuojančia, ši ilgesingai niūniuoja ir nervingai pati sau glosto veidą ir plaukus. Galima pamatyti – šluostosi ašaras nuo skruostų. Vėliau jos pasikeičia vietomis. Rodos, sceną užplūsta ne tik ilgesys, bet ir vienišumas – kas gi daugiau tave paglostys, jei ne pats save?
Tačiau netrukus į sceną pabira kiti aktoriai. Jie bėgioja vienas paskui kitą, švelniai glosto ir myluoja vieni kitus. Pagaliau visi paglostyti ir apkabinti, niekas nelieka be dėmesio ir kito rankų prisilietimo.
O po to – išsilaisvinimas. Kad pasiektum Rojų privalai atsisakyti visko, kas žemiška. Turi būti lengvas ir nepriklausomas. Šiek tiek bauginantis aktoriaus Audronio Rūko įkūnijamas personažas tarsi kruopštus sandėlininkas, iš ką tik scenoje dūkusių jaunuolių vieną po kito renka jiems brangius materialius daiktus, kaip vėliau paaiškėja, niekus – papuošalus, veidrodžius, kuriuose jie grožėdavosi savimi, drabužius, knygas, kadaise jų taip mėgtus skanėstus ir panašiai.
Viską atidavė atsipučia ir jie patys – juk iš tiesų jie atsikratė visko, kas buvo nesvarbu. Nelieka godaus troškimo turėti daugiau, dar daugiau, daugiausiai. Kyla mintis, jog viskas, ko žmogui reikia yra čia pat – tai jis pats.
Nepamirštamas aktoriaus Rolando Kazlo įkūnijamas Poeto herojus. Paties aktoriaus žodžiais, šis spektaklis tai bandymas priartėti prie Rojaus būsenos. Ją ir veja vietoje nenustygstantis R. Kazlo herojus. Nepamirštama scena, kai Poetas be atvagos bėgdamas suka ratus scenoje, vis greičiau ir greičiau lekia, ieško, tarsi skrieja. Nepavejamas ir nesustabdomas jokių kliūčių ir abejonių.
Šviesus ir įsimintinas, jausmingas ir priverčiantis susimąstyti. Rojus yra!

Indrė Pavilonytė
E.Nekrošiaus “Rojuje” – V.Kudirka ir M.K.Čiurlionis
Autorius:Audrius MUSTEIKIS
2013 m. Vasario 18 D. 2013 Lietuvos žinios
“Rojus yra!” – sako Beatričė (Ieva Triškauskaitė) Eimunto Nekrošiaus “Rojaus” finale. Yra, sukruto kartoti italai recenzentai po premjeros Vičencoje, įspūdingajame Teatro Olimpico. Bet mes, labai didžiuodamiesi, priduriame – E.Nekrošius yra.
Yra ir nauja puiki teatrologės Rasos Vasinauskaitės sudaryta knyga “Eimunto Nekrošiaus teatras: pokalbiai, recenzijos, straipsniai / 1991-2010”, apžvelgianti režisieriaus kūrybą, kurią per tuos dešimtmečius ir gyrėme, ir kritikavome, rašėme apie spektaklius, kalbinome patį meistrą. Kai pokalbiai sudėti į vieną vietą, ne toks jau nešnekus atrodo režisierius, kaip manoma. Tik daug kas – jau istorija. Prasidėjęs kitas E.Nekrošiaus kūrybos dešimtmetis, ir visų pirma jis paženklintas Dante’s Alighieri “Dieviškąja komedija”.
Bravissimi
“Rojus” sukurtas pernai rugsėjį Italijoje, perėjo devynis italų nuostabos ratus, septynias kritikos sferas ir dabar pasiekė empirėjų – mūsų Nacionalinio dramos teatro didžiąją sceną, su kuria reikėjo pasigrumti ne ką mažiau nei Vičencos teatre, itin rafinuotai suprojektuotame Renesanso architekto Andrea Palladio, viena vertus, praryjančiame daug kūrėjų pastangų, kita vertus, jas skatinančiame netikėtomis galimybėmis. Nacionalinis dramos teatras irgi moka slopinti, gniaužti, kankinti dideliu jauduliu – užgniaužė italus taip sukrėtusias Beatričės ašaras. Bet ne Dantės!
E.Nekrošius “Rojų” Italijoje sumodeliavo su dešimčia aktorių, jau vaidinusių “Dieviškojoje komedijoje”, į kurią sudėtas “Pragaras” ir “Skaistykla”. “Rojus” pakeri keistumu, įsirėžia netikėtumu. Jį kūrė jautrūs – jautriems. Puikusis duetas: Dantė – Rolandas Kazlas, Beatričė – I.Triškauskaitė. Taip pat Audronis Rūkas, Marija Petravičiūtė, Beata Tiškevič (TV “Auksinio balso” vedėjos – nė ženklo, tik talentas, ir abu premjeros vakarus vis kitoks), Julija Šatkauskaitė, Pijus Ganusauskas (virtuoziškasis pianistas), Darius Petrovskis, Simonas Dovidauskas, Vygandas Vadeiša. Visi – bravissimi. Septyni iš dešimties – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, bet režisierius patarė taip nebevadinti, jie – tikri profesionalai.
E.Nekrošius veda į Rojų, kurį įvaizdina tarsi didieji regėtojai, mistikai – paprastai ir sykiu elegantiškai, subtiliai, vietomis ironiškai ar autoironiškai. Dabar kiekvienas režisieriaus spektaklis – tarsi nauja pastraipa, pridedama prie esminio teksto, karkaso, kuris vadinamas E.Nekrošiaus teatru. Kupina vis naujų įžvalgų (apie mirtį, antgamtybę, kasdienybę), atminties užkaboriuose slypėjusių detalių, atgaivinamų savita scenos kalba. Pagarba jam, kad nepaiso abejonių, širdies krūptelėjimų, nebijo nepajėgumo aprėpti ir išreikšti tai, kas neaprėpiama ir neišreiškiama, pojūčio. Pasak Dantės, “Joks menas ir joks talentas prityręs/ To niekad išsakyti nepajėgs,/ Ir veltui aš triūsėčiau užsispyręs” (Aleksio Churgino vertimas). Daug kas atrodė neaprėpiama: “Giesmių giesmė”, “Metai”, tačiau buvo aprėpta. Argi ten nepastebėjome užuominų, kad “Rojus” bus?
Vai ilgu, man ilgu
Kokios tercinos pasirenkamos deklamuoti? Jų ne tiek ir daug, kai kurias užgožia įvairūs spektaklio garsai, bet tai yra Meilės studijos. Meilė yra, ji valdo ir diriguoja, sujungia – tą įvairiais gestais rodo Dantė ir Beatričė. Apskritai prabylama praėjus jau trečdaliui spektaklio. Po dainavimo ir žavingų pantomimų R.Kazlo Dantė atsistoja ant galvos ir pasigirsta: “Didybė to, kurs judindamas viską…” Didžiulės emocinės įkrovos chrestomatines eilutes – tremties pranašystę (XVII giesmė: “Paliksi visa, kas tau buvo miela…”) deklamuoja M.Petravičiūtė, spektakliui persiritus į antrą pusę.
Ar E.Nekrošiaus rojus krikščioniškas? Teologinės poemos apkrovos subtiliai nuimamos, šventieji ir jų kontekstai atpalaiduojami, bet tai nereiškia kūrinio nusakralinimo. Priešingai. Paradoksas ar ne, šventumas – nuolat pasitvirtinantis E.Nekrošiaus teatro dėmuo. Rojus yra, bet kelionė jo link žemiška. Viskas yra čia, kur reikia gyventi, vaduotis iš banalybių ir stereotipų, materialybės, akmenų užantyje ir netgi “Google Maps”. Kur kamuoja didelis ilgesys ir pradžiugina meilės maudulys. “Melancholiška senoviška giesmė magiškąja lietuvių kalba”, pasirodo, yra Česlovo Sasnausko ir Vinco Kudirkos “Karvelėli mėlynasis”. Primirštas kūrinys, sulaukęs nuostabaus sceninio įprasminimo. Lietuviškojo (prarasto?) rojaus melodija. Tarsi specialiai rašyta “Meno fortui” atrodo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muzika. Itališkasis spektaklio grojaraštis panašiai efektingai suskamba Benedetto Marcello obojumi. Netikėtai įsiterpiantys “Pink Floyd” padeda klaustuką, kaip “Pragare” (“Dieviškojoje komedijoje”) “The Beatles” daina “Let it be”. Klaustukas, o gal tik jaustukas ar ištiktukas, kad neįsivyrautų monochromija – ji būtų aiškesnė, bet greit pakyrėtų.
“Rojaus” trukmė ne nekrošiška – pusantros valandos, tarsi palengvėjimo atsidusimas po ilgojo metražo. Miniatiūra, kuriai dera nepaprastas lengvumas. Ir jo yra daug. Gražu žiūrėti, kaip R.Kazlas bėga ratu nekrošiškąjį bėgimą – tarsi skrietų, yra gaudomas ir nesugaunamas, išnyrantis iš visų tinklų ir užtvarų. Kaip išsprūstanti prasmė. Galėjo ji išslysti ir E.Nekrošiui, bet meistro ranka ir akis sumaniai dėliojo fizines ir dvasines visų spektaklio kūrėjų turimas išraiškos priemones. Visiškai jomis pasitikėdama. Daugybė garsų ir judesių kaip paprastai sulydyta į iškalbią “atmosferą”, į naują Kūrinį. Rojus universali kategorija. Tai ir Šiluva, ir Aušros vartai (ten šalia tradicinių votų kabinami ir vėriniai, kokie “groja” spektaklio virvių penklinėse), “Don Chuano” Mergaitės-Komandoro ratukas, “Hamleto” “zeimeris”, “Makbeto” akmenynė, Vičenca su savo Renesansu.

Jaustis mylimiems
Rojaus šviesa ir sferų žaismė išgaunama teatro stebuklais – paprastutėmis scenografijos priemonėmis (scenografas Marius Nekrošius). Įstrižai krintantys spindulių pluoštai – iš virvių. Primena dar vienus vaikystės rojaus peizažo atributus, visuose laukuose rymančius stulpus ir jų laidus: elektros ir telefono. Jais keliavo aukšta įtampa ir begalinės istorijos. Virvės kaip stygos tiesia taką iš scenos į parterį, prie pat žiūrovų. Tai svarbioji riba – Rojaus, bet ir mirties. Finalui sumanytas Beatričės ir Dantės pasinėrimas į virvinę palaimos upę – visatą valdančią muziką, bet jų veidai, ekstatiškai sustingstantys prieš neįžiūrimąjį Dievo veidą, dabar atrodo ir kaip daug kentėjusių, nelengvai ėjusių žemiškąjį kelią.
Jau po premjeros žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Lietuvos gyventojai jaučiasi mažiausiai mylimi, palyginti su kitomis Baltijos šalimis. O E.Nekrošius nuo to ir pradeda savo spektaklį. Nuo personažų galvų glostymo vienas kitam ir sau. Dar nepasimiršo ir “Dieviškosios komedijos” savižudžių scena: jų akys bei prisipažinimai: “Ir aš!”
A.Rūko herojus – tautosakinio šventojo Petro variacija. Aktoriaus smakras profiliu – tikrai kaip Dante portretuose. Gal jis – muziejinis Dante, stebintis savo Knygos skaitytojus: R.Kazlą, I.Triškauskaitę, D.Petrovskį, kitus? Žvelgiantis į gyvąjį, iš muziejaus vis išsiveržiantį, išsprūstantį Dante. Drauge su įdėmiaisiais žiūrovais, taip ir prastovėjusiais visą spektaklį: pirmąjį vakarą labai arti scenos buvo broliai Baubliai, vaidinę E.Nekrošiaus “Otele”, antrąjį, kiek tolėliau, – premjero Algirdo Butkevičiaus apsauginiai.
Kostiumai puikūs (dailininkė Nadežda Gultiajeva). Paprasti. Finale vaikinų marškiniai jau nebe užgaubti kaip pelerinos, baltas malonės drabužis gula tvarkingai. Baltos pirštinės. Daugiau nieko nereikia. Viskas yra. E.Nekrošius yra. Lietuvoje. Iš Lietuvos. Pavadina italai jį šiuolaikinio teatro gigantu, šiuolaikinio Europos teatro legenda, dieviškuoju, o mes ką? Pasimuistome. Bet tenka sutikti su apibūdinimais. Ko gero, taip. Oi, tikrai.

E. Nekrošiaus spektaklio herojai į rojų iriasi be akmens užantyje
Rūta Oginskaitė , „Lietuvos ryto” teatro apžvalgininkė
2013-02-14 Lietuvos Rytas
Naujausias režisieriaus Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Rojus” pagal Dante’s Alighieri poemą po pasaulinės premjeros Italijoje rugsėjį šią savaitę pasiekė sostinėje įsikūrusį Nacionalinį dramos teatrą. Spektaklis sukurtas pagal Dante’s poemos „Dieviškoji komedija” paskutinę dalį. „Pragaro” ir „Skaistyklos” interpretacijas žiūrovai matė pernai balandį. Prisiminus ankstesnius E. Nekrošiaus kūrinius, trunkančius po keletą valandų, „Rojus” pasirodė neįtikėtinai trumpas – vos pusantros valandos. Lietuvoje pirmąsyk rodytame „Rojuje” – mažiau Dante’s teksto, daugiau režisieriaus vaizduotės laisvės.
Išlaisvina nuo šlamšto
Dante’s kūrinys E. Nekrošiui – tik atspirtis, tema vaizduotei. Gal net galima pasakyti ir taip – E. Nekrošiaus režisūra įgauna vis daugiau choreografijos, pantomimos bruožų, tad „Rojus” panašus į neskubrų etiudą, sudėtą iš plastinių improvizacijų.
Aleksio Churgino išversto Dante’s teksto likę minimaliai. Režisierius kalba judesiais, ženklais, pačia spektaklio atmosfera, skatina žiūrinčiojo asociacijas: sklandykite taip pat laisvai, kaip spektaklio autorius. O kad sklandytum, reikia išsilaisvinti. Nuo nereikalingų puošmenų. Nuo apsunkinančių knygų. Nuo įkyrių žmonių. Nuo akmenų užantyje.
Tad „Rojuje” sukuriamas personažas (Audronis Rūkas), kuris visą tą šlamštą metodiškai surenka, suvynioja ir išmeta. Į muziejų ar į istorijos šiukšlyną – čia jau kaip kas interpretuos.
Svarbu paglostyti galvą
E. Nekrošiaus „Rojuje” viskas taip efemeriška, kad konkrečiu žodžiu pavadinęs kokį judesį ar jausmą gali jį tarsi apsunkinti, įžeminti, iškreipti. Tarkime, galvos glostymas, atveriantis spektaklį.
Iš pradžių yra ilgesys, išreikštas ir Česlovo Sasnausko daina „Karvelėli mėlynasai”, o abi merginos, dainuodamos „taip ilgu, man ilgu”, nervingai glosto savo pačių plaukus, veidą. Lyg ašaras šluostytų. Lyg artimo žmogaus rankų ieškotų.
Tada scena prisipildo žmonių. Bus kam paglostyti tavo vienišą liūdinčią galvą. Nė vienas neliks nuskriaustas.
Man patinka, kaip jauni aktoriai vaidina sąmoningą dėmesį vienas kitam. Galvą žmogui paglostyti būtina. Tai nesunku. Štai ką jie vaidina taip labai susikaupę.
Jaunieji, vaidinantys ne tik „Rojų”, bet ir visą „Dieviškąją komediją”, gyvena scenoje pabrėžtinai intensyviai, kaip būna tik tada, kai pradedi.
E. Nekrošiaus spektakliai pagal Dante’s kūrinius atrodo ypač jautrūs būtent dėl to debiuto nervo ir šventumo.
Kalba Dantės rankos
Gal iš tiesų rojus prasideda, kai tau paglosto galvą – nuo to švelnaus ar net ir negrabaus, bet sąmoningo prisilietimo? Ir tik tada, kai esi paglostytas ir išsilaisvinęs, scenos tolumoje ir tamsoje spindulys suras Dantę ir jo rankas.
Keistas iš pradžių tas nerimastingai plasnojančių plaštakų judesys. Bet netrukus jam suteiki prasmę, nes Rolando Kazlo Dantės rankos kalba transliuoja būsenas. Galvoja, ieško, nusprendžia, atmeta sprendimą. Veikia! Šviesos intensyvumą. Muzikos ritmą.
„Rojuje” R. Kazlo Dantės neapibūdintum vien kaip poeto. Tai menininkas. Jis kuria, perkuria ir valdo šį pasaulį. Čia viskas taip, kaip jis nustato savo didelėmis ir stipriomis rankomis. O jei ne taip, jis bėga. Ir bėga tiek ilgai ir ištvermingai, kiek iš visų Lietuvos aktorių moka tik R. Kazlas.
Toks menininko bėgimas, tiesiog sprukimas nuo jį gaudančiųjų rato – irgi gera tema apmąstymams ir asociacijoms, bet konkretinti būtų naivu.
Rojuje – lietuviški motyvai
Čia meilės istorija? Dantės meilės Beatričei? Šįkart, drįstu manyti, tai dėkingumo istorija. „Dieviškojoje komedijoje” esama koketavimo su gražiąja ir svetingąja Italija. Esama ir dėkingumo šaliai, kuriai, tiesą sakant, visi turėtume būti dėkingi – už tai, kad būtent Italija nuosekliai suteikia E. Nekrošiui galimybę kurti.
„Rojuje” randi lietuviškų motyvų, ir jų daugiau, nei jau minėta Č. Sasnausko daina. Visa galybe skamba Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Miške”. Galime linksmai padiskutuoti, ar būtent tai yra rojaus leitmotyvas, kaip ir įsiterpianti „Pink Floyd” daina.
Tačiau nepradėsiu čia režisieriaus vardu formuluoti patosiško požiūrio į gimtinę vien dėl to, kad spektaklyje pasigirsta lietuvių kompozitorių melodijos.
Dėkingumą jaučiu pirmiausia Dantės ir Beatričės (Ieva Triškauskaitė) santykiuose. Tai toks ramus, nedeklaratyvus dėkingumas, kuriame telpa ir atsiprašymas – kad ne iš karto pastebėjo, kad stengėsi ir išvengti, kad kartais savo mylimąją jautė kaip naštą ar pats buvo našta. Įdomus vaizdas: našta, kuri glosto galvą. Ir į rojų jie iriasi kartu. Beatričė pirma, ji ryžtingesnė.
„Rojus” – tai menininko dėkingumas savajai Beatričei už nelengvą, bet amžiną buvimą kartu. Kiek ironiška, o gal kaip tik gražu, kad toks spektaklis suvaidintas Valentino dienos išvakarėse. Juk E. Nekrošius niekada nepaiso progų.
Derino prie istorinio interjero
E. Nekrošiaus „Rojus” premjerai Vičencos miesto teatre „Olimpico” Italijoje buvo parengtas kaip instaliacija – pritaikytas istoriniam teatro scenos interjerui, gyvuojančiam nuo XVI amžiaus. Pats „Olimpico” teatras yra kaip muziejus, kurį lanko ekskursijos. Jis pastatytas 1585 m. Teatrą suprojektavo vienas žymiausių italų Renesanso architektų Andrea Palladio.
Teatro scenoje sumontuotos Vincenzo Scamozzi dekoracijos vaizduoja rūmų fasadą su skulptūromis ir trimis arkomis, už kurių driekiasi ilgos, už horizonto linijos sueinančios gatvės. Šios dekoracijos sukurtos pirmajam „Olimpico” spektakliui – Sofoklio „Edipui karaliui”. Tai seniausias išlikęs scenovaizdis. Kiekvieną „Olimpico” teatre vaidinamą spektaklį tenka derinti prie šių dekoracijų, prie kurių negalima net prisiliesti.

Galerija