Jei reikėtų išskirti vienintelį metų teatro įvykį, tai būtų Eimunto Nekrošiaus „Bado meistras“ pagal Franzo Kafkos novelę, rodomas „Meno forte“. Viskas pusbalsiu, bet smeigia giliai: turinys prislegia, o kūrėjų talentas pakylėja.
Jautiesi sutraiškytas, nes suvoki, kad žmogus, tikėjęs savo gyvenimo prasmingumu, yra „palaidotas kartu su savo šiaudais“. Bet esi ir laimingas, kad patyrei spektaklį.
Toks E.Nekrošiaus režisuoto, Viktorijos Kuodytės vaidinamo ironiško, o iš tiesų tragiško kūrinio poveikis.
„Bado meistro drama ir laimė“ Lietuvos Rytas
„Bado Meistre“ Eimuntas Nekrošius ironizuoja pats save ir savo indėlį į teatro meną taip nutrūktgalviškai, kaip tą gali daryti tik didieji menininkai. Jis apgauna lūkesčius žiūrovų, atėjusių sulyginti Kafkos tekstą su sceniniu analogu. Ryžtingai atmesdamas savo niūrų simbolizmą, paverčia jį klounada, kurioje „metaforos“ tampa klounų „gegais“, o jų pasirodymų struktūra primena aikštės balaganą. Jis atmeta gražbylystę, nusipurto gerbėjų ir tyrinėtojų užkrautus jam įpareigojimus. Jis liudija teatrą kaip gyvą ir betarpišką kūrybą, kuriai nesvetimas chuliganiškumas.
„Negailint savo pilvo“ A.Pronin
Virtuoziška, bebaimė Viktorija Kuodytė nepadaro nė vieno netikro judesio. Iš jos kūno „atimti sentimentai“, jis – darbinis instrumentas, jį purto, kaip kriaušę, jis susmunka, kaip skudurėlis, įsitempia, kaip styga. Darbinio arkliuko kūnas, balerinos ir gimnastės kūnas, kūnas – dvasia. Neigiamas badavimo procesas Nekrošiaus spektaklyje paverčiamas himnu kūrimui, savotišku kūrybos himnu, išgiedotu blyškiomis mirštančio herojaus lūpomis.
„Bado Meistras – tai skamba išdidžiai“ А.Kislova