Giesmių giesmė

Sirenų giesmės

[…]

Nekrošius […] paprasta kalba pasakoja, atrodytų, vieną iš paprasčiausių istorijų. Dominuojanti „Giesmių giesmės“ tonacija – patvirtinimas […], kad svarbiausi ir patys sunkiausi yra paprasti dalykai. Kad iriantis per žmogaus sielos tamsumas, finale randame paprastumą ir patvirtinimą. Ir formos, ir turinio. Tarsi Nekrošius savo „Giesmių giesme“ būtų norėjęs pasakyti, kad ir šiandien, kaip būta per amžius, galima sutikti jį ar ją, kuriuos myli visa siela, o ne tik įsimyli trims mėnesiams. Kad pasaulis ir šiandien neturi prarasti krypties.

Minėtasis paprastumas anaiptol nėra vaizduotės paprastumas. Kaip tik priešingai. Juk apie pirminius dalykus kalbėti sunkiausia. Daugiareikšmius ženklus Nekrošius kuria poezijos kalba, kurią sunku tinkamai apibūdinti. Daugiareikšmiškumas konstruojamas taupiomis priemonėmis: pakanka siūlo, kad iškiltų ažūrinis namas. Jo viduryje Mylimoji laukia savo sielos numylėtinio. Moterys, laikančios namo kampus, iš siūlų tarsi vorai audžia plonyčius voratinklius. Juk tik tada namas pripažįstamas apgyventu, kai jame įsitaiso voras. Voratinklį kaip spąstus Mylimajam rezga ir Mylimoji. Arba kitas ženklas – visi scenoje esantieji bando pasiekti aukštai kabantį obuolį. Taip viena kitą papildo ir kaimo ūkio, ir Rojaus sodo prasmės.

[…]

„Giesmių giesmės“ žodžiai Nekrošiaus spektaklyje skamba neįprastai. Didesnę veiksmo dalį veiksmas vyksta tyloje, tik skamba Mindaugo Urbaičio muzika. Kai galų gale sprogsta žodžiai, jų jėga daro stulbinamą įspūdį. Jie iš tikrųjų kaip giesmė. […]

Nepaisant pirminio paprastumo, Nekrošiaus kūrinys yra klastingas. Nei Jis, nei Ji neturi vardų. Jų meilė apima ne tik dviejų žmonių likimą. Ji yra kaip idėja, kaip burtai… Švytėjimas, skleidžiamas šių dviejų herojų, kreipia pirmykščių mitų link. […] Svarbus yra ir dar vienas „Giesmės“ amžinumo aspektas. Spektaklis įtikina: nors „Giesmė“ tęsiasi per amžius, bet įsikūnija kiekvienoje amžinojo dabar akimirkoje.

Tadeusz Kornas, „Sirenų giesmės“ (iš lenkų k. vertė Ramunė Marcinkevičiūtė), Kultūros barai Nr. 11, 2005 m.

Giesmės, giedančios teatrą

Eimunto Nekrošiaus spektaklių pėdsakais

[…]

Lengva būtų teigti, jog režisierius keliauja atgalios, prie teatro prigimties – pirmųjų potyrių scenoje, pirmųjų poetinio kalbėjimo bandymų. Juos tai sunkiau, tai lengviau artikuliuoja dabar režisieriui talkinantys ištikimi, patyrę ir visai jauni aktoriai. Nepasakysi, kad tarp jų nėra žinomų ar pažįstamų scenos meistrų, tačiau ne jų personos, o jų pameistrystė yra svarbesnė režisieriui, pasakojančiam ne lokalias, o mitines sakmes ir žaibiška mintimi aprėpiančiam vis tolimesnius civilizacijos nesugadinto žmogaus gyvenimo horizontus. Šie horizontai atveriami ne vien senojo teatro alegorijomis – gamtos ir žmogiškų bei nežmogiškų figūrų personifikacijomis, anaiptol ne šio laiko ir ne kasdienės patirties ornamentais. Jie driekiasi dar toliau – už teatro kaip vaidinimo ribų. […] Ir pasakojimas čia tarsi specialiai paverčiamas gyvais paveikslais, pabrėžiamas jo trumpalaikiškumas, fragmentiškumas ir kartojimasis. Figūras, daiktus, būsenas transformuoja ir maino ne juos vienijanti intriga, ne veikiantys asmenys, o meistravimo įrankiai. Tuos įnagius ar instrumentus režisierius įduoda į rankas aktoriams ir mums, kad jais žaisdami atgaivintume pirmuosius kalbėjimo, dainavimo, mylėjimo, skaudėjimo, tikėjimo, net bendravimo įgūdžius.

[…]

Akivaizdu, kad Nekrošius stato ne „Giesmių giesmės“ tekstą – tekstas tik sujungia nepaprastu greičiu skriejančius pirmosios nuodėmės, pirmosios meilės, šventyklos statymo, nusidėjimo, mylimojo paieškų vaizdinius. Jie išbarstomi ir vėl supinami tai į dviejų sužadėtinių, tai į Izraelio tautos, tai pačios meilės ar net bažnyčios apeigų gijas. Biblinių motyvų variacijos aprėpia ne tiek meilės, kiek kančios, aukos patirtį, kurią vainikuoja ne dangiškas, o greičiau žemiškas kanonizavimas, nes mažutės auksinės Sulamitės rankos vargu ar prisibeldžia iki Aukščiausiojo. Šioje „Giesmių giesmėje“ moteriška meilės vertikalė ir vyriška realybės horizontalė susikerta tarsi dvi konfrontuojančios jėgos. Jų sūkurys įtraukia ir mylimojo ieškančią Sulamitę, ir visus veikėjus, suteikiančius „Giesmei“ greičiau kūną nei dvasią. Nekrošiaus „Giesmės“ kūnas – netvari, iš virvių ir siūlų suraišiota šventyklos figūra, popieriniai pranašysčių trimitai, krintančios gęstančių žvakių žvaigždės – tie išgalvoti ar natūralūs instrumentai, kuriais savo eiles dėliojo pirmieji meilės poetai.

[…]

Rasa Vasinauskaitė, „Giesmės, giedančios teatrą. Eimunto Nekrošiaus spektaklių pėdsakais“, 7 meno dienos Nr. 638, 2004 m.

GIESMĖ BE ŽODŽIŲ

[…] Eimuntas Nekrošius vėl kuria pasaulį ir įkurdina jame dar neištirtos genetikos ryšiais susaistytus žmones, pabyrančią ir vėl susivienijančią, sutartine ženklų, gestų, garsų ornamentika bendraujančią „kaimenę“, „čia ir dabar“ įsteigtos visatos gyventojus. Jame yra visko: trys laumės-merginos-motinos (Aušra Pukelytė, Diana Gancevskaitė ir Žemyna Ašmontaitė), kurios nuolat „kuičiasi“, purena prasmių gijas, supranta lyg ir viską, lyg ir nieko; vyras-tėvas (Povilas Budrys), tarsi šešėlis jį sekiojantis berniukas (Vaidas Vilius) ir šventas „kvailelis“ su trimitu (Kęstutis Jakštas), viską stebintis ir matantis. Amžiaus, socialiniai ir kiti šios genties luobai nėra visiškai išdilę, bet mainosi, keičiasi, raibuliuoja laikinais atspindžiais ant vandens. Nesuprasi, ar tie žmonės žemę dirba, ar ožkų kaimenes gano, ar rūmų menėse šmėžuoja, ar raštus aiškina. Sostuose lyg ir nesėdi, nors – kas juos žino? Aišku, kad puikiai pažįsta augalus ir oželius augti priverčiančią jėgą, bet ar gebėtų ją įvardinti, sunku pasakyti, vargu ar surastų jai pavadinti žodį „meilė“. Žino, kad ji galinga ir gali būti pavojinga, bet pernelyg nesibaido, nors žaisti su ja nebūtų linkę. Stato baidykles vidury laukų lygiai taip pat rimtai, kaip katedras su dangų siekiančiais bokštais, deda lygybės ženklus tarp stalo ir altoriaus, priekalo ir guolio, sosto ir taburetės. Tai jie pasodino pergamentų ritinių miškus, nuima jų derlių ir kepa iš jų duoną. Įsisupa tarsi rūban į tekstą ir gieda seka giesmę pasaką.

Pradžioje virš šios bendruomenės apgyvendinto pasaulio kabojo rėmelis su obuoliu viduryje ir labai visus domino. Naivumas ir pažinimas, nekaltybė ir nuodėmė puikiai dera kartu, nes viskas visada kartojasi: obuolys lyg ir dar nenuskintas ir neparagautas, bet štai prie pakėlusių nosis į viršų, vis neįstengiančių nusikabinti obuolio žmonių prieina trimitininkas, ramiai sau graužiantis žmonijos perdėm „susimbolintą“ ir dėl to sukirmijusį „pažinimo vaisių“. Tačiau vis tiek aišku, kad šis pasaulis nėra „post“ Rojaus sodas – smalsumo, ragavimo ir išvarymo istorija kartojasi nuolat, diena iš dienos, vos vienas pastebi kitame tą, kurio reikia eiti ieškoti į miesto gatves, laukus, plaukti į jūras su popieriniais irklais. O obuolys kabo sau, nors ir ironiškame rėmelyje: suprask, jau seniai tapęs banalaus „kermošinio“ paveiksliuko siužetu. […]

O Ji (Aldona Bendoriūtė) atpažino Tą, kuriam bus skirta jos giesmių giesmė. Jis (Salvijus Trepulis) taip pat atpažino Tą, kuri privertė klaidžioti laukais ir gatvėmis, ne ieškant, o bėgant nuo ieškančios. Šio vyro lūpose frazė „Kokia tu graži…“ skamba beveik kaip sutrikęs priekaištas, neramus dėl neįvardijamo, įaudrinančio, atstumiančio ir traukiančio klausimo. Moteriai tenka jį privilioti, supančioti ir prijaukinti kaip laukinį ristūną. Tūkstantmečius išgyvenę „Giesmių giesmės“ tekstai skamba kaip užkalbėjimai, sugebantys šį metalo, popieriaus, medžio ir žmonių-vaikų pasaulį išmušti iš pusiausvyros. Labai sunkiai, per kančią, per iliuziją. Sodri, spalvinga, rytietiškais prieskoniais pagardinta poezija kartais skamba visiškai bejėgiškai – ji negalėtų pramušti sienų, kad ir nuaustų iš voratinklių gijų, ji vis dėlto neprilygsta jokiai stichijai, kad ir aistros, kuri – nebyli. Žodis čia nėra kuriantis pasaulius, nepajėgia tapti galingesnis už kitus „Giesmių giesmės“ visatos elementus. Nebent – dalyvavo pirmoje kūrimo akimirkoje ir ataidi iš jos dabar švelniais, nebegriausmingais, netekusios prievartinio „Tebūnie“ galios garsais.

Vlada Kalpokaitė, „Giesmė be žodžių“, Literatūra ir menas Nr. 3025, 2004 m.